„O ar gali būt tyla kare, kai žemę drebina sprogimai, kai dangaus pagalbos aidi šauksmas, kur kraujas, ašaros ir skausmas? Ar gali būt tyla kare? Nustojo kaukti sirena, ir štai – šita kraupi tyla net skamba ausyse. Kas atskris? Kur nukris?“ – eiliuotai apie bombarduojamo Mikolajyvo kasdienybę pasakoja 78-erių plungiškė Jadvyga Girenko.

Jadvyga pusę savo gyvenimo praleido Ukrainoje, į Lietuvą sugrįžo pernai kovą – praėjus kelioms savaitėms, kai Rusija pradėjo karą.

Jadvyga grįžo su dukra ir anūke, dar viena anūkė liko Ukrainoje. Moterys grįžo, nes Rusija subombardavo šeimos butą Mikolajive.

„Namas nesugriuvo. Mes išlikome gyvi. Gulėjome buto koridoriuje. Buvo baisu“, – kovo 11-ąją, kai į daugiabutį pataikė kasetinė bomba, prisimena Jadvyga.

Prastai bematanti senjorė Lietuvoje jau pusantrų metų, bet jos mintys sukasi tik apie karą.

„Ukraina prašo, kad pasakytų jai, jog tikrai priimame jus į savo europietišką šeimą, priimame į NATO. Tas duotų žmonėms jėgų pergyventi tuos visus sunkumus, tuos visus nepriteklius ir tą visą skausmą“, – svarsto 78-erių Jadvyga Girenko, kurios šeimos, kaip ir daugelio kitų, gyvenimą sugriovė Rusijos karas Ukrainoje.

Ved. Edvardas Kubilius