„Čia pas mus kaime kokios dvi šeimos yra lenkų kilmės, bet tai irgi iš lietuvių kilę. O pagrinde tai vien tik lietuviai, kaip ir visas kraštas“, – sako Lenkijos lietuvis, ūkininkas, 38-erių Jonas Aleksa, gyvenantis savo sodyboje Žvikelių kaime Punsko valsčiuje.
Jono šeimos ūkis – vidutinio dydžio, jame – apie 30 melžiamų karvių, bet Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, vidutinio dydžio ūkiai neskursta, nes pieno supirkimo kaina ten – gerokai didesnė nei pas mus.
„Lenkijoje daug geriau moka, net ir pernai Lietuvoje perpus mažiau už pieną mokėjo vidutiniams ūkininkams“, – sako Jonas.
Jonas ūkininkauja dviejose valstybėse – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, nes Lazdijų rajone dar nuomojasi 10 ha. Savo žemės per pandemiją, kai buvo įvesti ribojimai, Jonas net dirbti negalėjo.
„Iš Lenkijos per pažįstamą įmonę nuvežėme trąšas, ten pasisamdėme žmogų, kuris pasėjo. O paskui, jei sutartį turi su Lietuvos ūkininku, dirbi žemę Lietuvoje, tai tada jie ir leisdavo tau važiuot ir dirbt“, – prisimena.
Ne paslaptis, kad Lenkijos kaimuose keliai – kur kas geresni nei Lietuvoje. Nuo Seinų iki Žvikelių kaimo, kuriame Jonas ir gyvena, nėra nė vienos duobės.
„Na, keliai pas mus geri…“, – džiaugiasi.
Vis dėlto ir Lenkijoje ne viskas rožėmis klota. Kadangi valstybės valdoma bendrovė „Orlen“ dėl parlamento rinkimų yra smarkiai atpiginusi degalus, dyzelino ten trūksta ir šiandien. Jo yra pritrukę ir Jono traktoriams.
„Pritrūko, tai pas kaimyną tada pasiskolinau ir nesustojo jokie darbai man. Bet tie, kurie ar paslaugas turi, ar ką, tai turėjo problemų. Ieškojo, visur važinėjo, kartais net ir Lietuvoje pirkdavo“, – pasakoja Lenkijos ūkininkas Jonas Aleksa.
Ved. Edvardas Kubilius