„Kartais pasižiūri į tuos miesto žmones, kurie užguiti streso, tempo… Ir norisi sušukti – važiuokit gyvent į kaimus“, – sako rubrikai „LRT girdi“ apie save pranešęs Eugenijus Barauskas, kuris su žmona Vitalija jau 6-erius metus gyvena vienkiemyje Anykščių rajone.

Vitalija Vilniaus centre daugybę metų dirbo moterų kirpėja, Eugenijus – įvairų vadovaujamą darbą, buvo įkūręs savo restoraną Vilniaus senamiestyje. Tačiau, artėjant jų 60-mečiui, Vitalija ir Eugenijus apsisprendė – parduoda namus Vilniuje ir persikrausto į vienkiemį.

Kol pardavinėjo namą Vilniuje ir pirko sodybą Anykščių rajone, Vitalija ir Eugenijus nusprendė tapti globėjais ir priglausti berniuką, nes jų dukra jau seniausiai užauginta.

„Vieni likom. Ir dar pajėgūs. Pagalvojau, kad kažką gyvenime reikia gero dar padaryt“, – juokiasi Eugenijus.

Tačiau netrukus vietoj vieno berniuko jų šeimoje atsirado dar trys vaikai – berniuko sesuo ir dar dvi mergaitės iš kitų šeimų.

„Tada jau reikėjo suktis kaip išprotėjusiai. Puodai maisto būdavo vos ne kaip valgykloj, o kur dar pokalbiai, kur dar kažkoks mokymas, nes iš tų vaikelių yra atimta vaikystė“, – sako Vitalija.

Ji ir Eugenijus prisipažįsta – jiems skauda širdį, nes visiems vaikams padėti negali.

„Po kiekvieno apsilankymo vaikų namuose aš išeidama visą laiką verkdavau. Man tų visų vaikų taip gaila… Kaip kokioj loterijoj“, – sako Vitalija.

Ir ne taip lengvai randa atsakymą, kodėl vaikai paimami iš šeimų.

„Priežastį aš galiu įvardyt tik vieną – tai yra alkoholizmas“, – apibendrina Eugenijus.

Ved. Edvardas Kubilius