Prieš beveik tris dešimtmečius amerikietis Luisas Sarno per radiją išgirdo Centrinės Afrikos džiunglėse įrašytą Bajakų genties muziką ir, išvykęs jos ieškoti, atgal į miestą nebesugrįžo. Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ Žaliosios programos filmas „Miško daina“ pasakoja apie jo kelionę su sūnumi į Niujorko dangoraižių džiungles. Supažindindami su nepaprasto likimo žmogumi, kartu filmo kūrėjai paliečia ir globalizacijos, tapatybės bei ekologines temas.

„Būdamas ten, žinai, kad esi baltasis, kuris gali bet kada išvažiuoti. Bet jie taip neatsiejami nuo miško, kad neturi supratimo, kaip reaguoti į tokias globalizacijos sukeliamas problemas kaip brakonieriai, ligos – tuberkuliozė, maliarija, priklausomybė nuo narkotikų ir išorinio pasaulio spaudimas“, – pasakoja Siri Klug, Vilniuje apsilankiusi dokumentinio filmo operatorė, šešias savaites praleidusi su Bajakų genties žmonėmis Centrinės Afrikos džiunglėse.

„Man gyventi smagiau, kai žinau, kad kažkur yra tas turtingas gamtos pasaulis. Gal aš ten niekada nenuvažiuosiu, gal filmą pasižiūrėsiu, bet mano gyvenimą tai praturtina labiau nei koks nors prekybos centras“, – įsitikinusi Dalia Bastytė, gamtosaugininkė ir keliautoja iš Lietuvos gamtos fondo. Prieš keletą metų ji keliavo po Papua Naująją Gvinėją, trečią pagal dydį Ramiojo vandenyno salų valstybę, kur tyrinėjo vietos Mandango provincijos bendruomenių požiūrį į itin vertingų atogrąžų miškų biologinę įvairovę.

Laidoje – dvi pašnekovės, du pasakojimai apie žmones, gyvenančius miškuose, kurie vadinami Žemės plaučiais, kur sutinkama daugiau kaip pusė viso pasaulio rūšių ir kurių naikinimas gresia visos žmonijos išlikimui.