Kitąmet sukanka terminas, kai Lietuva kartu su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis privalės parengti planą, kaip tvarkys panaudotą branduolinį kurą ir kitas radioaktyviąsias atliekas. Tai padaryti įpareigoja 2011 m. priimta ES direktyva, kuri turėtų padėti keisti daugelyje šalių vyraujantį požiūrį „Pagyvensim – pamatysim“.

Visos Ignalinos atominės elektrinės veikimo metu susikaupusios pavojingos atliekos yra saugomos jėgainėje. Dauguma šių atliekų išliks pavojingos maždaug 300 metų, o dalis – nuo 100 tūkst. iki 1 mln. metų. Tuo metu laikinosios pavojingiausių atliekų aikštelės projektas vėluoja jau beveik dešimtmetį. Trumpaamžių – dar tik projektuojami.

Nepaisant to, neseniai parengtame Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategijos projekte – ambicingi planai iki 2019 m. parinkti keletą vietovių giluminiam kapinynui įrengti ir pradėti jo statybas 2039 metais.

Tai, kad pasaulyje šiuo metu nėra nė vieno veikiančio ilgaamžių atliekų kapinyno, siejama su tuo, kad nerandama tinkamo būdo tokias atliekas sutvarkyti. Kita, ne mažiau sudėtinga problema – vietos parinkimas ir visuomenės požiūris. O veikiau tai, jog vis dar nežinoma, kaip ją įtraukti į tokių ilgalaikių sprendimų priėmimą.

Laidoje pasakojimas apie tai, kuo grindžiami Lietuvos planai sutvarkyti pavojingiausias radioaktyviąsias atliekas. Taip pat pokalbis apie tai, kaip sekasi Švedijai - vienai iš tų nedaugelio šalių, kurios yra labiausiai pažengusios šioje srityje.