„Sėdime ant tiksinčios bombos. Kai kurie sunkieji metalai iš žmonių paimtuose mėginiuose viršija Pasaulio sveikatos organizacijos leistinas ribas tūkstančius kartų. Tas pats yra su pavojingomis medžiagomis dirvožemio ir vandens mėginiuose“, – taip Ganos sostinėje veikiančio elektronikos laužyno poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai įvardija dr. Samuelis Obiris iš Ganos Nacionalinio tyrimų instituto. Mokslininkas mano, kad norint iš esmės išspręsti netinkamo elektronikos perdirbimo problemą, reikia politinės valios ir tarptautinės bendruomenės pagalbos. Technikos gamintojai turi laikytis principo „teršėjas moka“ ir pasirūpinti savo gaminiu jam tapus atlieka. Dabar, nesant sisteminių sprendimų, laužyno darbininkų sveikata yra daugiausia nevyriausybinių organizacijų ir kartkartėmis čia besilankančių užsienio savanorių rankose.

Ekstremali ekologinė padėtis kai kuriems jų užtikrina tarptautinį finansavimą įvairiausiems projektams. Vienas jų – Ganos universiteto Visuomenės sveikatos mokyklai vadovaujantis prof. Julius Fobilis. Jis giriasi gavęs 3 milijonus eurų iš Vokietijos fondo laužyno darbininkų sveikatai tirti. Mokslininkas pripažįsta, kad toji vieta netinkama gyventi, tačiau yra prieš žmonių iškeldinimą. Kaip kompensaciją žmonėms už dalyvavimą jo tyrimuose Ganos universiteto mokslininkai žada laužyne įrengti kliniką ir mokymų centrą. Tačiau kitų panašių iniciatyvų patirtis verčia abejoti, ar žmonių gyvenimas dėl to iš esmės pasikeis.

Antroji dokumentinio pasakojimo iš Ganos dalis.
Laida parengta Europos Komisijos lėšomis, įgyvendinant projektą „Žiniasklaida vystymuisi“.