Druskininkų miesto aikštėje gruodžio pradžioje įrengta Kalėdinė prakartėlė su medinėmis šventųjų skulptūromis ir gyvų avių šeimyna. Miesto meras Ričardas Malinauskas tikina, kad ketvirtus metus skaičiuojanti tradicija per žiemos šventes aikštėje įkurdinti gyvūnus tarp miestiečių populiari. Esą gyvūnai tinkamai prižiūrimi, prakartėlėje įrengti šildytuvai. Tačiau aplinkosaugininkai instaliaciją vadina žiauriu elgesiu ir ragina avis iškeldinti. Jų peticiją internete pasirašė daugiau kaip tūkstantis žmonių.

Gyvūnų gerovės specialistai pažymi, kad dideli žmonių susibūrimai gyvūnams sukelia stresą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai leidimus išduoda, tačiau pasisako prieš „gyvas“ prakartėles.

Prakartėlės su gyvūnais – ne nauja tradicija bažnyčiose. Asilą, o kartais ir avis jau daug metų nuo šv. Kūčių iki Trijų Karalių priemenėje apgyvendina Bernardinų bažnyčia Vilniuje. Pranciškonams ši tradicija itin artima, mat pirmosios tokios „gyvos“ prakartėlės autoriumi laikomas Šv. Pranciškus. Esą dar 1223 metais būtent jam kilo mintis vieno Italijos kaimo gyventojams, pasakojant apie Betliejaus kūdikėlio gimimą, pasitelkti asilą ir jautį. Tačiau ką apie gyvūnus prakartėlėje rašoma Biblijoje?

Kodėl žmonių ir ūkinių gyvūnų artumas taip džiugina per šventes, tačiau visai neatsispindi mūsų kasdienybėje?