Jau dvejus metus verslinė žvejyba draudžiama visuose Lietuvos ežeruose. Bet paliktas leidimas užsiimti specializuota ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba. Bet ir šis leidimas itin ribotas. Jeigu šalyje yra apie 3000 ežerų, verslu galima užsiimti mažiau nei dešimtadalyje vandens telkinių.
Šie draudimai neatsirado iš oro. 2011-aisiais vidaus vandenys išgyveno krizę – žuvų sumažėjo iki kritinės ribos. Gamtosaugininkai tuo metu tarė griežtą žodį – kalti besaikiai verslininkai. Todėl jų veiklą Lietuvoje sustabdyta.
Prabėgus porai metų nuo draudimų įsigaliojimo, ežerai ir vėl ėmė klestėti. Žvejams – didelės žuvys tapo kasdienybe. Ir štai visų žvejų pamėgto Molėtų krašto meras siūlo į kelis ežerus įleisti verslininkus, kad turistai galėtų paragauti gėlavandenių žuvų. Mokslininkai tvirtina, kad žuvų yra daug, bet verslą reikia griežčiau reguliuoti, kad šis ir vėl nepajustų besaikį skonį, o gamtai ir vėl netektų kentėti.
Tuo metu žvejai stoja piestu ir bet kokiu būdu priešinasi tokiems siūlymams. Pasak meškeriotojų, jie patys yra geriausi vidaus vandenų prižiūrėtojai, gamtos saugotojai ir mylėtojai, o verslas esą yra tik nuolatinis kenkėjas pats sugadinęs savo įvaizdį.
Ar įmanoma pasidalinti žuvimi ir tuo pačiu metu išsaugoti ežerus? Kodėl Molėtų rajone verslinė žvejyba skamba tarsi keiksmažodis? Ir ką sako mokslininkai, stebintys atsigaunančią šalies gamtą?