Lietuvoje per metus surenkama apie 8 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Didžioji dalis jų pašalinama sąvartynuose, sudeginama arba išvežama į kitas šalis, ir tik penktadalį pavyksta perdirbti. Kasmet šių atliekų tik daugėja, o problema tampa vis opesnė – tekstilės atliekos suyra lėtai, o, pavyzdžiui, sintetiniai pluoštai ir visai nesuyra.
Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, už tekstilės atliekų surinkimą atsakingos savivaldybės. Tačiau jos neužtikrina, kad vartotojui ši paslauga būtų patogi ar prieinama. Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis sako, kad rūšiavimo galimybių Lietuvoje trūksta. „Tekstilės atliekoms skirti konteineriai atsiranda, bet jie neretai būna perpildyti ar toli nuo namų. Nėra išvystytos infrastrūkturos, kadangi turime per mažą rinką.“

Tuo metu darnaus vystymosi entuziastai mano, kad išspręsti šią problemą padėtų ne atliekų tvarkymas, o jų prevencija. „Svarbu surasti sprendimą, kuris skatintų edukaciją ir motyvaciją vartoti mažiau, pirkti kokybiškus daiktus, kad susidarytų mažiau atliekų“, – sako socialinio verslo, skatinančio drabužių prikėlimą antram gyvenimui, įkūrėja Viktorija Nausėdienė.