„Mes jau pasigaminame pakankamai energijos, pasigauname pakankamai žuvies ir sulaukiame pakankamai turistų, kad gyventume pasiturinčiai. Toliau reikia galvoti apie tai, kaip dalintis tais ištekliais, šviesti žmones ir panaudoti jų kūrybiškumą“, – sako žinomas islandų rašytojas ir aplinkosaugos aktyvistas Andris Snæras Magnasonas.

Ledynų tyrinėtojų anūkas jau beveik du dešimtmečius kovoja už Islandijos aukštikalnių išsaugojimą, inicijuoja diskusijas apie tvarią šalies ateitį ir ieško būdų kalbėti apie klimato kaitą taip, kad suprastų kiekvienas. Pernai ir lietuviškai pasirodė jo knyga „Apie laiką ir vandenį“, kurioje pasitelkdamas asmenines istorijas, mitus ir mokslo faktus jis apmąsto mūsų visų ir planetos likimą.

2019 m. rašytojui teko neįprasta užduotis – parašyti „nekrologą“ pirmajam dėl klimato kaitos išnykusiam Islandijos ledynui. „Kaip atsisveikinti su ledynu? Tai juk yra dariniai, kurie turėtų gyvuoti ilgiau už žmones“, – prisimena savo pirmąją reakciją jis. Kurį laiką galvojęs, gilinęsis į Okjokulio pavadinimo kilmę ir prasmę, rašytojas galiausiai nusprendė kreiptis į ateities kartas taip:

„Ok yra pirmasis Islandijos ledynas, praradęs savo statusą. Per ateinančius 200 metų, manoma, kad visi mūsų ledynai nueis tuo pačiu keliu. Šiuo paminklu pripažįstame, kad mes žinome, kas vyksta ir žinome, ką reikia daryti. Tik tu žinai, ar mes tai padarėme.“

Pokalbis su islandų rašytoju Andriu Magnasonu apie Islandijos gamtą, ledynus, aktyvizmą ir kūrybą, o taip pat laiką ir vandenį klimato kaitos akivaizdoje.

Autorė Vaida Pilibaitytė