Kovo viduryje elektros gamybą atnaujino naujasis Suomijos branduolinis reaktorius Olkiluoto 3, kuris pilnu pajėgumu turėtų pradėti veikti balandį. Dėl daugybės statybų klaidų ir nesklandumų jo užbaigimas vėlavo 12 metų ir pabrango beveik keturis kartus, o vos pajungtą į tinklą reaktorių vėl teko stabdyti remontui.

Nepaisant ilgų dešimtmečių ekonominių, technologinių, aplinkosauginių ir politinių kontraversijų, kuriomis pasižymi branduolinė energetika, pastaruoju metu vėl kalbama apie jos sugrįžimą. Vasarį Prancūzijos iniciatyva 11 Europos Sąjungos šalių (ES) pasirašė deklaraciją ir pasižadėjo bendradarbiauti branduolinių technologijų srityje bei kartu vystyti naujus projektus. Tarp jų ir Lenkija, kuri iki šiol neturėjo atominės energijos gamybos patirties.

Branduolinę energiją kartu su gamtinėmis dujomis ES šiuo metu laiko tvariais energijos šaltiniais, kuriems plėtoti galima gauti europinę paramą. Šalininkai teigia, kad tai neišvengiama pereinant prie atsinaujinančių energijos išteklių. Tuo metu kritikai sako, kad toks vertinimas nėra grįstas mokslu ir diskredituoja pačią Žaliojo kurso idėją.

Kuo pagrįstos kalbos, kad atominė energetika yra būdas užsitikrinti energetinį saugumą ir spręsti klimato kaitos problemą?

Komentuoja VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas, dr. Markku Lehtonen iš Barselonos universiteto, nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ atstovė Ariadna Rodrigo, europarlamentarė Aušra Maldeikienė ir Lietuvos ambasadorius ES Arnoldas Pranckevičius.

Autorė Vaida Pilibaitytė

TVO nuotraukoje - Olkiluoto jėgainė Suomijoje