Prieš pora savaičių socialiniuose tinkluose pasirodė įrašai iš Leedso festivalio Jungtinėje Karalystėje, kurio dalyviai po savęs paliko šimtus palapinių ir kalnus šiukšlių. Vaizdais dalijosi savanoriai, rinkę dar tinkamą naudoti įrangą, kurią vėliau perdavė labdaros organizacijoms.

Savanoriai piktinosi neatsakingu daugiausia jaunų žmonių elgesiu ir stebėdamiesi klausė: ar čia ta karta, kuriai rūpi planetos likimas? Ar įmanoma pramogauti, gerbiant vietos erdvę ir tausojant aplinką?

Ką tik iš festivalio „Burning man“ grįžusi Indraja Vaitkūnaitė pasakoja, kad „nepalikti pėdsako“ yra vienas iš šio JAV, Nevados dykumoje, kasmet savaitę vykstančio renginio principų.

Festivalio „Mėnuo juodaragis“ dalyvis Domantas Razauskas pastebi, kad šiame renginyje justi bendrai pagarbus požiūris į aplinką.

Ketvirtus metus Lietuvoje organizuojamo „Zero waste fest“ vadovė Daiva Savickienė su kolegomis skaičiuoja renginio CO2 pėdsaką, o taršą, kurios nepavyksta išvengti kompensuoja remdami gamtos atkūrimo projektus.

Vieno pirmųjų šalyje sertifikuotų tvarių renginių – Druskininkų forumo organizatorė Valentina Borovik pažymi, kad prie tokio renginio sėkmės prisideda komunikacija tiek su dalyviais, tiek su partneriais ir tiekėjais. Bet tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.

Tiek vieni, tiek kiti pripažįsta, kad nors triukšmas ir atliekos į akis krenta labiausiai, didžiausias iššūkis organizuojant renginius yra dalyvių transporto sukuriama tarša.

Autorė Vaida Pilibaitytė