Antrojoje garsinės dokumentikos apie Vilnių dalyje dvi mokslininkės Rasa Antanavičiūtė ir Jurga Jonutytė analizuoja miesto atmintį. Ilgą laiką buvę mažuma, šiandien lietuviai sudaro daugumą Vilniaus gyventojų. Bet ar jie turėjo galimybę pažinti įvairią miesto istoriją?

„Vilnius yra pakankamai tragiško likimo erdvė. Tai kad miestas neturi atminties savo gyventojuose, yra rimta trauma ir miestui, ir gyventojams. Nes tu nesijauti mieste kaip namie“, – sako menotyrininkė dr. Rasa Antanavičiūtė.

Nepakankamas miesto pažinimas, jos teigimu, yra viena iš priežasčių, kodėl reikalingas Vilniaus miesto muziejus – nauja institucija, kuri lankytojams atvers duris 2021-aisiais. Rasa Antanavičiūtė su komanda jį vysto ir ruošia pirmąsias parodas.

Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmetį buvo pakeista ne tik Vilniaus sudėtis – buvo pakeisti ir maršrutai, kuriais senieji gyventojai vaikščiojo. Į miestą atvyko gyventojai iš Sovietų Sąjungos ir Lietuvos provincijos. Tuometinei valdžiai buvo patogu, kad jie nieko nesužinotų apie miesto istoriją, net jeigu norėtų.

Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos daktarė Jurga Jonutytė kartu su komanda tyrė, kaip Vilnių savo namais pavertė skirtingi šio miesto gyventojai. Ji ir kolegos sąmoningai atsiribojo nuo Vilniaus romantizavimo ir norėjo pažinti, kaip miestas atrodė darbininkams, kitiems žmonėms, kuriems Vilnius visų pirma buvo išgyvenimo, pastangų vieta. Dabar Jurgai toks miesto patyrimas – nemitologizuotas, sunkiai verbalizuojamas – yra įdomesnis nei plačiau nušviesta didingojo Vilniaus istorija. Jų tyrimas vis dar vyksta, bet ji sutiko pasidalinti dalimi surinktos informacijos.

Su Rasa Antanavičiūte ir Jurga Jonutyte kalbasi antropologė Martyna Šulskutė. Tai yra antroji trijų dalių dokumentikos dalis.

Palaikykite NARA: patreon.com/naralt