„Jeigu tau blogai, tai pasidaryk, kad būtų gerai. Nelauk ir nestenėk, kad kažkas padarytų. Taigi žmonės viską padaro, ne marsiečiai ar iš užsienio kažkokie atvažiavę padaro“, – sako Kaišiadorių rajono Vilūnų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Cikanavičius, kuris tikrai daro.

Nedidelio kaimo bendruomenės namuose jau kelerius metus veikia grožio salonas. Netoli Vilūnų gyvenanti Jūratė Lazarevičienė čia ir kerpa, ir manikiūrus bei pedikiūrus daro.

„Pilnas užimtumas, naujų klientų nebepriimu. Iš aplinkui atvažiuoja“, – pasakoja grožio meistrė.

Čia pat, už sienos, irgi jau kelerius metus veikia kūrybos studija. Joje iš didmiesčio į vienkiemį atsikrausčiusi menininkė Anžela Gan-Kanapinskienė iš odos kuria rankines, kuprines, kitus mažmožius.

„Turiu vietoje pastovių klientų, kurie labai mėgsta. Yra internetu, kurie labai mėgsta, giria. Socialiniuose tinkluose yra, kas perka. Stengiuosi ir gyventi iš šito amato“, – aiškina amatininkė.

Vilūnai, kuriuose gyvena mažiau nei 200 žmonių, yra pavyzdys kitiems kaimams, kaip galima ne trauktis, o priešingai – tam tikra prasme ir plėstis.

„Galbūt ir sumažės tų gyventojų, bet yra valstybių, kur mažai žmonių gyvena kaimuose. Jie irgi gyvena. Ir čia gyvens. Labai gerai pandemija parodė – kai tiktai blogai, tada visi iš miesto į kaimą. Reiškia, kaimas gali išgelbėti žmoniją“, – šypsosi Vilūnų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Cikanavičius.

Ved. Edvardas Kubilius