Žmonės ir idėjos

Bandyti peržengti žmones ir kitas būtybes skiriančią suvokimo ir raiškos ribą savo kūryboje bandė ne vienas rašytojas. Ar įmanoma tai padaryti kaip nors kitaip, negu tik primetant gyvūnams žmogaus ypatybes, sužmoginant juos? Ar įmanoma gyvūnus iš tikrųjų suprasti, užmegzti ryšį su jais, ko nors iš jų išmokti? Kokie mes būtume, jei galėtume į savo minčių lauką įtraukti kitų rūšių patirtis? Šiuos klausimus kelia kartu su lietuvių menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais bei kuratore Viktorija Šiaulyte penkerių metų aplinkos ateities fikcijų ir modelių tyrime „Zooetika“ dalyvaujanti britų rašytoja Tracey Warr, knygas rašanti nuošaliame Prancūzijos kaime.

Įprasta manyti, kad norintiems vadovauti reikia turėti kuo daugiau žinių ir patirties. Tačiau permainų laikais, kai susiduriame su situacijomis, kurių iki šiol nėra buvę, reikia lyderių, galinčių naujai interpretuoti tikrovę ir transformuoti organizacijas. Ar Jūs priklausote tiems 5 proc. žmonių, turintiems šių savybių, ar likusiems, kurie gali jų įgyti? „Mes dar tik pradedame suprasti, kad suaugusieji gali augti, kaip ir vaikai“, – sako vienas transformuojančios lyderystės teoretikų ir praktikų Bostono ir Harvardo profesorius Williamas R. Torbertas, viešėjęs Lietuvoje kartu su Heidi Gutekunst iš sąmoningos lyderystės ugdymo organizacijos Amara Collaboration.

Kaip visuomenei įsitraukti į sprendimų priėmimą ir išreikšti savo nuomonę? Kokį vaidmenį ją išreiškiant atlieka žiniasklaidos filtras? Portalo lprofsajungos.lt redaktorė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen atsinešė į laidą visas optimizmo atsargas. Pasakojimai apie tris bandymus – profesinių sąjungų mitingą bei solidarumo su pabėgėliais renginį Vilniuje ir šimtatūkstantinės audinių fermos Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitos svarstymą su bendruomene Šeduvoje.

Fotografė, taikos mokytoja Svetlana Kosenko, studijuojanti pedagogiką Danijoje, kartu su kolege Nadežda Jevdokimova šią vasarą kelias savaites praleido Turkijos ir Sirijos pasienyje, dirbdamos su pabėgėlių vaikais, vėliau lankėsi Irane ir Azerbaidžane. Svetlana sako dabar dar labiau nei prieš susitikimus su iš karo zonos ištrūkusiais vaikais nesuprantanti Lietuvos ir kitų Europos šalių viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos: „Negi nepadėti yra geriau, negu padėti?“

Nėra ką skaityti rajoniniame laikraštyje? Gal atėjo laikas piliečių žurnalistikai? Apie naujas žurnalistikos ir žiniasklaidos formas – portalo doxa.lt redaktorius Ugnius Babinskas, politikos konsultantas, teisininkas, tinklaraštininkas Julius Naščenkovas, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininko pavaduotoja Vilija Butkuvienė ir „Širvio“ grupė.

Jūs taip pat galite būti prie mikrofono, kaip tūkstančiai piliečių visame pasaulyje iš klausytojų, skaitytojų ir žiūrovų tampantys aktyviais piliečiais – žurnalistais, lopančiais tradicinės žiniasklaidos paliekamas viešosios diskusijos skyles. Visuomeninė žurnalistika. Piliečiai žurnalistai. Kuo žmonės labiau nepatenkinti valdžios sprendimais ir tuo kaip dirba žiniasklaida, tuo didesnė tikimybė, kad jie patys sukurs savo žiniasklaidos priemones ir kaip savanoriai įsitrauks į jų veiklą, kaip architektas iš Ispanijos, iš Valensijos kurį laiką darbavęsis radijo stotyje „Radijo Klara”. Neseniai vienoje iš laidų kalbėjomės apie Širvintų rajoną, kur viešosios diskusijos galimybės ribotos. Vienintelis rajono laikraštis priklauso rajono merei Živilei Pinskuvienei, Darbo partijos atstovei. Laikraštyje straipsnius rašo Tarybos nariai iš Darbo partijos. Laikraštyje ne tik stokojama diskusijų dėl rajone priimamų politinių ir administracinių sprendimų, kartais aplamai jie neminimi. Lietuvoje į protestus viešojoje erdvėje kartais reaguojama kaip į nesusipratimą, arba dar blogiau, kaip į priešų sukurstytą sumaištį. Tačiau visuomeniniai judėjimai yra vienas iš pilietinės visuomenės elementų. Judėjimų tikslai gali būti įvairiausi. Vieni žmonės susirenka protestuoti prieš diktatorius, kiti reikalauja permainų švietimo ar socialinėje politikoje. Naujas iraniečių kilmės austrų režisierių brolių Arasho ir Armano Riahi filmas „Kasdienis sukilimas” („Everyday Rebellion” 2014) pasakoja apie naujausių taikaus pasipriešinimo ir pilietinio nepaklusnumo judėjimų taktikas.

Šiandien apsilankysime ten, kur šiuo metu yra mažiausi muzikos klausytojai Lietuvoje. Tokie maži, kad juos pasiekiantys muzikos garsai turi būti labai subtilūs. Šią valandą jūsų laukia pažintis su žmonėmis, kuriems gydymas ir muzika yra tiesiogiai susiję dalykai.

Per pirmuosius mėnesius po rinkimų tiesiogiai išrinkti merai atleido jau du rajonų kultūros centrų vadovus – Eriką Druskiną Širvintose ir Nidą Lungienę Rokiškyje. Vadovų ginti stojo kultūros darbuotojai. Abiem atvejais atleistieji priklauso ne toms partijoms, kurioms priklauso naujieji rajonų vadovai. Ar atleidimai vyko laikantis Darbo teisės, spręs teismai. Kultūros darbuotojų teigimu, jeigu savivaldoje stiprės vienvaldystė, jie taps pažeidžiamiausia grupe. Kaip galima būtų tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, kad kultūra būtų laisva nuo partijų galios?

Ar esate išėję iš darbo „savo noru“? Ar esatę susidūrę su darbdavio spaudimu, darbo sąlygų bloginimu? Kaip elgėtės? Vilnietis Karolis per pietų pertrauką eina pasivaikščioti ir yra labai ramus. Darbo ginčų komisija jau panaikino jam skirtą drausminę nuobaudą.

Libano gatvėse – dešimtys tūkstančių vaikų, kurie, užuot ėję į mokyklą, dirba ar elgetauja. Prasidėjus Sirijos krizei, gatvės vaikų skaičius išaugo trigubai, didelė dalis vaikų-pabėgėlių sieną pereina be suaugusijų. Absoliuti dauguma šių vaikų patyrė fizines ir psichologines traumas, yra išnaudojami vyresniųjų, neturi dokumentų, pilietybės, vadinasi – jokių socialinių ar pilietinių teisių.

„Atvykau pakviesti savanoriauti", – sako Libane gatvės vaikų prieglaudai „Vilties namai“ (Home of Hope Lebanon) vadovaujantis Maheras Tabaranis (Maher Tabarani), vizito Lietuvoje metu susitikęs su studentais Kaune ir Vilniuje. „Ieškome žmonių, kurie atvyktų ir prisidėtų prie mūsų misijos, taptų jos dalimi. Kekvienas žmogus gali padėti keisti situaciją".