Žmonės ir idėjos

Kodėl reikia dirbti, kad turėtume ką valgyti ir kur gyventi – negi žmonių ir mašinų darbas dar nesukūrė pakankamai gerovės, kad būtinieji poreikiai būtų patenkinti? Taip jau surėdytas pasaulis, pasakytų vienamatis žmogus. Ar gali vaizduotė ir kultūra peržengti šią suvokimo ribą? Apie filosofo ir sociologo Herberto Marcuse‘s idėjas – filosofas ir vertėjas Kęstas Kirtiklis.

Kai priklausomų nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ir azartinių lošimų žmonių Lietuvoje tūkstančiai, o jų artimųjų, patiriančių priklausomybių žalą, ratas dar platesnis, ar įmanoma bendra Nepriklausomybė?

„Įmanoma. Tik nėra taip, kad paskelbi deklaraciją – nuo šiandien būsiu nepriklausomas, – ir tuo paskelbimu kas nors įvyksta, – sako Vilniaus arkivyskupijos Caritas priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas kun. Kęstutis Dvareckas. – Turbūt daug kas pažįstame priklausomų asmenų, kurie sako: nuo pirmadienio ar nuo sausio 1-osios nebegersiu, būsiu nebepriklausomas, ir tas jų pažadas geriausiu atveju savaitę ar dvi tveria, blogiausiu – iki vakaro. Nepriklausomybė yra kelionė, kelionė į laisvę“.

Apie tiesiogines ir netiesiogines mirtinas priklausomybes, pagalbą sergantiems ir artimiesiems, antstolius, mitus ir kiekviename esančią galimybę pripažinti ligą, ieškoti pagalbos ir pradėti sveikti.

Majamio universiteto (JAV) sociologijos profesorius John W. Murphy sako vizito Lietuvoje metu pajutęs, jog kalbos apie socialinę atsakomybę daliai žmonių kelia nerimą ir norą prieštarauti, nes jie iš karto pradeda galvoti apie sovietmetį. „Sovietinis modelis žmonėms yra vienintelis patirtas bendrabūvio modelis, jis neigė konkretų žmogų kaip asmenį ir buvo visiška abstrakcija. Kai kas nors dabar kalba apie socialinę atsakomybę ar solidarumą, žmonės nerimauja, jog kalbantysis turi omenyje sovietinį kolektyvizmą, jie sako – mes to nebenorime, mes žinome, kad tai tikrai neveikia“. Mokslininko, tapusio bendruomenes įtraukiančių sveikatos programų aktyvistu, įsitikinimu, iš abstrakcijų ir sovietinių prisiminimų išvaduotos solidarumo praktikos įmanomos ir būtinos. Kaip jos veikia gerinant žmonių sveikatą Haityje, Ekvadore ir Grenadoje?

Per metus tėvų globos Lietuvoje netenka apie 3 tūkst. vaikų. Dešimtims tūkstančių vaikų, gyvenančių savose šeimose, trūksta rūpesčio, dėmesio, pokalbio, o kartais ir maisto. Daliai jų pagalbą teikia vaikų dienos centrai. „Esu nemažai dirbęs priklausomybių sferoje, pamačiau, kad mažai kas daroma atliekant prevenciją“, – sako Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos pirmininkas Haris Urvinis. Vaikų dienos centrų ir atvirų jaunimo centrų Lietuvoje šiandien reikėtų žymiai daugiau, mano šeimos centro „Kartu saldu“ įkūrėja Kristina Pikūnė, koordinuojanti savanorius, lankančius vaikų dienos centrus Vilniuje, ir kviečia aktyviau padėti užaugti šalia gyvenantiems vaikams.

„Visa erdvė persismelkusi baime. Jaučiausi grįžusi į tarybinių laikų dusulį – vaikystėje fiziškai dusdavau, tų laikų atmosfera buvo kalėjimo, kameros, o kai vyko išsilaisvinimas, aš fiziškai jaučiausi išsilaisvinusi. Pasąmonės lygiu žmogui laisvė labai svarbi“, – kelionę į Baltarusiją prisimena menininkė, žmogaus teisių aktyvistė, anarchistė Fiokla Kiurė, dalyvavusi režimo oponenčių organizuotame feministinio meno festivalyje Minske. Menininkės požiūriu, diktatūrinės valstybės kaimynystė turėtų skatinti Lietuvos žmones kuo budriau saugoti savo teises ir laisves.

Lietuva lenkia kitas ES šalis įkalintų piliečių procentu. Laida apie įkalinimą kaip nelaisvės pasekmę ir priežastį, apie progresinę bausmių sistemą ir žmoniškumą.

Nereikalingi žodžiai iš žurnalistės Ewos Wołkanowskos-Kołodziej tekstų dingsta, kai ji su būsimo savo straipsnio heroje šąla naktiniame žmonių turguje Varšuvoje, kur ukrainiečiai valandų valandas laukia, kol juos kas nors „nusipirks“ nelegaliam darbui. Kai ji trečią, ketvirtą kartą susitinka su pašnekovais ir žmonės atsiveria. Kai mėnesį renka medžiagą, skaito ir gilinasi, o paskui išjungia telefoną ir kelias dienas namuose tobulina tekstą. Kai padedant reikliam įtakingo laikraščio „Gazeta Wyborcza“ specialaus ilgų reportažų priedo redaktoriui atsiranda dešimtasis straipsnio variantas. Keliems žurnalistikos apdovanojimams Lenkijoje nominuota vilnietė turi paaiškinimą, kodėl įdomiausius straipsnius rašo ne žurnalistiką, o biologiją, istoriją, sociologiją, ekonomiką ar kitus mokslus baigę žmonės, dirbti žiniasklaidoje pradėję ne iš karto po universiteto: „Jie pradeda rašyti, kai jiems jau kyla klausimų, į kuriuos atsakymų jie neturi. O studijuodami žurnalistiką žmonės tiek daug mokosi, kaip nereikia rašyti, kaip negalima rašyti, kad paskui jau bijo rašyti, ką nori".

„Paskaitose įsisąmoninome – bendravimas ilgina gyvenimą, bendravimas yra sveikata,“ – sako Klaipėdoje gyvenanti aukštaitė Donata Aželienė, studijuojanti Trečiojo amžiaus universitete prie Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto. Paskutinėje metų laidoje – pokalbis apie laiką ir švietimo vyresniame amžiuje naudą.

Klaipėdos Kultūros fabrikas: žmonės ir idėjos, susitikimai ir prasilenkimai.

„Tai ne jūra artėja, tai mano batai žliugsi“. Pokalbis lyjančioje Klaipėdoje su rašytoju Gintaru Grajausku ir sociologe Sigita Kraniauskiene apie pasikeitusį kelią į suaugusiųjų pasaulį ir kartų solidarumą.