Žmonės ir idėjos

Šiandien, Tarptautinę žmogaus teisių dieną, baigiasi kasmetė pasaulio iniciatyva, 16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų. Daug ir gražiai kalbėjome, o dabar Moterų organizacijos, specializuotos pagalbos centrai teikiantys pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, ruošiasi dirbti pirmąjį metų mėnesį be pinigų.

Šiandien Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Vyksta jai skirti renginiai, kai kurie renginiai vyko jau anksčiau. Apie vieną renginį Visagine, pasakoja Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklos teatro mokytoja. Dauguma kultūros pastatų yra savivaldybių žinioje, bet mes turime ir Kultūros ministeriją, kuri strategiškai žiūri į mūsų dalyvavimą kultūroje, lygybės klausimą.

Kaip dalyvauti kultūroje kuriant ir patiriant, jei ji per aukšta, atskirta neįveikiamais laiptais ir šaligatvių borteliais?

Jeigu turite oranžinę užuolaidą, šią savaitę iškelkite ją kaip vėliavą ir prisidėkite prie tarptautinės iniciatyvos 16 dienų be smurto prieš moteris. Ši iniciatyva tęsiasi nuo lapkričio 25-osios iki gruodžio 10-osios. Pasaulio neišgelbėsite, bet bent sulauksite smalsių kaimynų klausimų ir galėsite pradėti kalbą apie smurtą šeimoje, apie kurį Lietuvoje dažnai tylime ir taip leidžiame jam plėstis.

Kas yra tiesa? Kas yra asmuo? Kas svarbiau, taika ar tiesa? Ar galia gali egzistuoti be smurto? Ar pasaulis sudarytas iš materijos? Ar turime protą? Ar turime laisvą valią? Ar mes apskritai ką nors žinome? Kaip mes žinome, kad žinome?
Net jei nesame pasiruošę abejoti savo nuostatomis ir žinojimu, net jei mūsų požiūriai permainingi ir pilni vidinių prieštaravimų, filosofiją praktikuojame visi. Kai kuriose Europos valstybėse filosofija dėstoma mokyklose kaip privaloma disciplina. Lietuvoje filosofijos pamokos – retenybė. Pasaulinės filosofijos dienos proga – apie klausimus, kurie ištinka ne per anksti, apie tiesiogines langų valymo sąsajas su M. Heideggeriu ir filosofijos pogrindį.

Ar teko jums kada nors guosti vadinamąjį vakarietį vokietį, daną ar britą, kuris verkė jums ant peties sakydamas jog negali suprasti rytų ir centro europiečių. Esą jie, tai yra mes, net beveik jau šiaurėj gyvenantys esam labai paslaptingos būtybės. Vieną galvojam, kitą kalbam, trečią darom, esą mūsų darbo etika keista, įsipareigojimai negalioja, nors pakalbėti gražiai mums nesunku. Išgirsite, kad ne mentalitetas kaltas dėl mūsų bėdų, pamirškite tą mentalitetą.

„Išvažiavau į kaimą, į vakarinę Islandijos dalį, išmokti melžti karvių. Sėdėdavau savo kambaryje ir klausydavausi muzikos. Klausydavausi, klausydavausi, tada eidavau į tvartą padėti ūkininkui, grįždavau ir vėl klausydavausi muzikos. Ten ji skamba visai kitaip. Visai kita atmosfera. Žinote, Islandijoje kaime žiemą taip tamsu, taip tylu... Nusivežiau gitarą, mokiausi groti. Geriausi muzikantai Reikjavike yra atvykėliai iš kaimo“, – apie pasiruošimą režisieriaus Ragnaro Bragasono filmui „Metalistė“ („Malmhaus“) pasakoja islandų aktorė Thorbjorg Helga Thorgilsdottir Dyrfjorth, už įsimintiną maištingosios Heros vaidmenį šiais metais pripažinta geriausia Islandijos aktore.

Kodėl Islandijoje tiek daug rašytojų, muzikantų ir kitų kuriančių žmonių? Menininkės požiūriu, atsakymo reikėtų ieškoti islandų pasaulėjautoje, iš mokesčių finansuojamame ir visiems lygiai prieinamame švietime bei kultūros politikoje, skatinančioje žmonių drąsą kurti.

Apie tai, jog Indijoje daug vaikų užuot mokęsi dirba priverstinį darbą, pasaulis žino, mažiau žinomas faktas, kad absoliuti dauguma jų yra dalitai (sanskr. sulaužytieji, prispaustieji) – pagal socialinę Indijos hierarchiją žemiausia žmonių grupė, anksčiau vadinta „neliečiamaisiais“.

„Vien Pietų Indijoje tekstilės fabrikuose dirba 400 tūkstančių mergaičių, kai kurioms jų – vienuolika, jos dirba po 12-18 valandų, daugiausiai stovėdamos, nuo medvilnės dulkių jos serga lėtinėmis plaučių ligomis, atlyginimą joms pažada sumokėti pasibaigus sutarčiai, po 3 metų, bet jeigu jos patenka į ligoninę, už kiekvieną praleistą savaitę prie sutartyje numatyto laiko pridedama dar po mėnesį, o jei mergaitės praranda sveikatą ir dirbti nebegali, jokių pinigų jos negauna. Šie fabrikai siuva prekes madingiausioms Europos parduotuvėms“, – sako Meena Varma, Tarptautinio Dalitų solidarumo tinklo (TDST) Jungtinės Karalystės skyriaus vadovė. Nepatogaus kino festivalyje viešėjusios aktyvistės teigimu, nors daugelyje Pietų Azijos šalių priimti kastinę diskriminaciją draudžiantys įstatymai, tačiau jie neveikia, todėl 260-300 milijonų žmonių kasdien patiria pamatinių žmogaus teisių pažeidimus, smurtą, seksualinę prievartą, pažeminimą ir vergovę. M. Varmos teigimu, labiausiai diskriminuojamos dalitės moterys.

Kodėl su kastine diskriminacija reikia kovoti ne tik Pietų Azijoje, bet ir Europoje?

Įsivaizduokite, kad reguliuojate traukinių eismą ir staiga matote, kad bėgiais nežinia iš kur atsiradęs, dideliu greičiu, atidunda nedidelis traukinys, kuris tuoj pervažiuos penkis prie bėgių dirbančius darbininkus. Nebent jį spėtumėt nukreipti kitais bėgiais ant kurių stovi tik vienas darbininkas. Prieš jus dilema. Neišvengiamai turite priimti sprendimą, pasirinkti kiek žmonių liks gyvi jeigu imsitės veiksmų – žus vienas jei nedarysite nieko – žus penki. Didelė tikimybė, kad šiuo metu kai kurios jūsų smegenų dalys suaktyvėjo. Jeigu jums ši dilema atrodo siaubinga, nežmoniška ir kvaila, jeigu pradedate kurti scenarijus kaip darbininkai patys išgirdę traukinį nušoko nuo bėgių, arba apskritai atsisakote apie tai galvoti ir nesuprantate kaip tokie dalykai gali būti sakomi per radiją, vis tiek likite šią valandą su mumis. Sužinosite kaip šią klasikinę moralės filosofijos dilemą panaudojęs studentas pradėjo mokslo revoliuciją.

Valstybių atsisakymas prieš II Pasaulinį karą priimti pabėgėlius iš Europos, pasiteisinimai ekonomine krize, apsukti ir atgal į mirtį išsiųsti laivai – XX a. istorijos dėmė. Kaip nuo tų laikų pasikeitė pabėgėlių priėmimą ir pagalbą jiems reguliuojanti tarptautinė teisė ir jos praktika? Pilietinis karas Sirijoje privertė daugiau nei 3 milijonus žmonių palikti savo šalį. Tai didžiausia naujųjų laikų pabėgėlių krizė. Dar dvigubai tiek sirų, netekusių savo namų, yra Sirijos viduje. Dėl karo pabėgėliais tapo miljonai Sirijos vaikų. Absoliuti dauguma pabėgėlių šiuo metu yra laikinose ir perkrautose stovyklose kaimyninėse šalyse – Libane, Turkijoje, Jordanijoje. Ar galėtų Lietuva ir kitos Europos šalys priimti daugiau žmonių?