Žmonės ir idėjos

Dalis žmonių iš Lietuvos į Ameriką emigravusių po Pirmojo pasaulinio karo niekaip negalėjo priprasti prie žodžio tarpukaris, kuriuo Lietuvoje vadiname laiką nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjęs lygiai prieš šimtą metų jiems ir liko didžiuoju karu, kaip jis tuo metu buvo vadinamas. Mūsų laidose jau kalbėjome apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Su karais visada taip, mus domina jų pradžia ir pabaiga, o kas yra tarp pradžios ir pabaigos?

Kam skambinote prieš mėnesį? Tai Jūsų reikalas. Bet jei teisėsaugos pareigūnai imtų tirti Jūsų veiklą įtardami nusikaltimą, jie galėtų sužinoti. Net jei nedarote jokių nusikaltimų, duomenys apie Jūsų, kaip ir visų mūsų skambučius bei prisijungimus prie interneto yra saugomi pusę metų – dėl visa ko. Kaupiamas ne telefonų skambučių ar elektroninių laiškų turinys, bet informacija apie juos – kada, iš kur, kiek laiko. Balandį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) ginčus dėl privatumo gerbimo sukėlusią ES duomenų saugojimo direktyvą 2006/24/EB, neoficialiai vadintą “sekimo direktyva”, paskelbė negaliojančia. Telefono ryšio, interneto prieigos ir kitų el. ryšių paslaugų tiekėjai pagal šią direktyvą privalėjo tam tikrą laiką saugoti meta-duomenis, duomenų sankaupas apie piliečius ir teikti šiuos duomenis teisėsaugos institucijoms. Teisėsaugos institucijos Lietuvoje per metus pateikia dešimtis tūkstančių paklausimų el. ryšių operatoriams. Teisininko ir aktyvisto T.J. McIntyre iš Airijos skaitmeninių teisių organizacijos (Digital Rights Ireland) požiūriu, ESTT sprendimas – reikšminga pergalė, bet tik nuo ES šalių gyventojų ir visuomeninių organizacijų aktyvumo priklausys, ar greitai atsiras permainų valstybių įstatymuose. „Dabar šia direktyva institucijos remtis negali, bet interesas kovoti su teroristais ir nusikaltėliais išlieka, todėl viena ar kita forma, manau, nacionalinėje teisėje šios galimybės išliks“, – sako Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius dr. Algirdas Kunčinas. Kaip tobulinti nacionalinę teisę ir jos praktiką, kad teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų darbuotojams besidomint mūsų ryšiais būtų daugiau skaidrumo ir galiotų aukštesni teisėtumo bei pagrįstumo standartai? Teisingumo ministerija lauks ir Jūsų pasiūlymų.

Laidos puslapis feisbuke https://www.facebook.com/pages/%C5%BDmon%C4%97s-ir-id%C4%97jos-Radijo-laida-per-Klasik%C4%85/143506799034353

Per XX amžių, prasidėjusį I Pasauliniu karu 1914 m. vasarą, kai kurių istorikų siūlomą vadinti Tragiškuoju, keliaujame su tarpukarį gimusiu Algirdu Žeižiu, prisimenančiu vieną po kitos sekusias okupacijas: „Per visą aikštę buvom išrikiuoti, stovėjau su vokiška vėliavėle, su svastika mažyte, o už pusės metų stovėjau su raudona vėliavėle“. Laidos puslapis feisbuke https://www.facebook.com/pages/%C5%BDmon%C4%97s-ir-id%C4%97jos-Radijo-laida-per-Klasik%C4%85/143506799034353

Kam visuomenei kalėjimai? Kad nusižengę jos nariai būtų izoliuoti, nubausti ir pasitaisytų? „Kalėjimas veikia kaip aukštoji nusikaltimų mokykla“, – sako laidos klausytojas Robertas, šiuo metu atliekantis bausmę įkalinimo įstaigoje. Jam pritartų ne tik daugybė žmonių, patyrusių, kas yra kalėjimas, bet ir daugelis kriminologų – mokslininkų, tyrinėjančių nusikalstamumą, jo priežastis, pasekmes ir galimą prevenciją. Kalėjimai mums sukelia iliuzija, jog nusikalstamumo problema sprendžiama, nors laisvės atėmimas labiau primena laikiną atsikratymą žmonėmis. „Jei būtų kalėjimas Mėnulyje, mes ten siųstume nuteistuosius, kaip Anglija siuntė juos į Australiją“, - sako VU Filosofijos fakulteto profesorius kriminologas Aleksandras Dobryninas, į Lietuvą pakvietęs vieną įdomiausių šių dienų kriminologų Draganą Milovanovicių iš Šiaurės Rytų Ilinojaus universiteto (JAV). Šiemet išleista naujausia D.Milovanoviciaus monografija „Kvantinė holografinė kriminologija“ ( „Quantum Holographic Criminology: Paradigm Shift in Criminology, Law, and Transformative Justice“, Carolina Academic Press, 2014). Prof. D.Milovanovicius siūlo radikalų filosofinį posūkį kriminologijoje. Jis ragina atsisakyti Niutono fizika paremto klasikinio materialistinio pasaulėvaizdžio ir suvokti viską kaip procesą ir informaciją.

Vilniuje yra vieta kur net vėsią naktį nešalta stebėti žvaigždes. Aplink miškas ir paukščiai, todėl atėję netriukšmaukite. Jeigu atsibos dangus galima įlysti į specialų tylos krėslą. Kalbame apie ypatingą ir kiekvienam atvirą Lietuvos biblioteką – Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą, įsikūrusį Vilniuje, Saulėtekyje. Duris jis atvėrė pernai ir dėl jo bibliotekos skaitytojų skaičius smarkiai išaugo.

„Kai atvykau su mama į JAV jaučiausi labai suaugęs. Ten vaikai sau žaidė futbolą, o aš, patyręs karo žiaurumus, galvojau, kad jie nesuvokia, kas yra gyvenimas. Man jų žaidimai nebuvo įdomūs“, – apie pasitraukimą iš Lietuvos ir gyvenimą JAV pasakoja tapytojas Kęstutis Zapkus.

Kodėl menininkui svarbu užfiksuoti karo patirtis paveiksluose? Kaip tapytojas prisimena 1992-aisiais pusmetį praleistą su tapybos studentais Vilniuje? Sutapimas ar ne, kad nemažai studentų, lankę K. Zapkaus tapybos paskaitas, šiandien yra gana toli nuo tapybos?

„Tai buvo tarsi laiku į vandenį įmestas ir jį sudrumstęs akmenukas. Lūžio laikas“, – K. Zapkaus paskaitas prisimena jo studentė, šiuolaikinio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė.

O čia žmogus optimistas – Mohandas Gandis, Indijos išsivadavimo lyderis, pecifistas, taip ir negavęs Taikos premijos. Dėl to, kad Gandis šiandien yra žinomas visame pasaulyje prisidėjo ir žmonės kilę iš Lietuvos.

Tūkstančiai žmonių šiuo metu Europoje laukia lėktuvo. Daugybė lėktuvų tuoj pakils, tuoj leisis, o keli tūkstančiai gal kaip tik kybo mums virš galvų. Mes, žmonės, skraidome! Taip seniai to troškome. Bet ar tikrai skrendame?

„Keliaujant lėktuvais yra daug momentų, kai žmonės deda visas galimas pastangas, kad tik jų ten nebūtų”, – sako fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, surengęs parodą apie keliones lėktuvais Travel‘AIR.

Kaip užfiksuoti tai, ko nėra - tuščią laiką, laiko stumdymą, jo muilinimą? Juk būtent tai valandų valandas ir vyksta uostuose, iš kurių žmones išplukdo debesų laivai, paprastai vadinami lėktuvais. Tas stumdymas ir muilinimas tęsiasi ir lėktuvo viduje, nors poetiškai tai vadinama skrydžiu, bet atrodo panašiau į knapsojimą, snaudimą, dykinėjimą, kartais paįvairinamą kramsnojimu ar gurkštelėjimu. Kodėl reikėtų fotografuoti, jei ten nieko nevyksta? Tokį klausimą Mindaugas Kavaliauskas, kasdienybės fotografas, įpratęs girdėti, ir turi atsakymą.

Kas yra Europa – jėgų pusiausvyra, palaikoma diplomatų pastangomis, ekonominė sąjunga, bendra dvasinė tėvynė, ideali žmonių bendrija, o gal tokia pažangi ir futuristinė organizacija, kad jos piliečiai dar iki galo nesupranta, ką sukūrė? Lenkijos ir Europos istorikas ir filosofas profesorius Krzysztofas Pomianas sako kadaise netikėjęs, kad sulauks dienos, kai kariavusios šalys ne tik nejaus viena kitai priešiškumo, bet net rašys bendrus istorijos vadovėlius. Tačiau Europos susivienijimas, profesoriaus teigimu, dar be laimingos pabaigos, o europiečio tapatybė – istorinis ir kultūrinis faktas, bet politiškai ne visada suvokiamas.

Ar mokslinis požiūris į pasaulį ir kritinis mąstymas – europietiškos tapatybės dalis? Ką tai reiškia kasdieniame žmogaus gyvenime? „Nepasitikėti niekuo. Net savimi“, – sako VGTU bioinžineriją studijuojantis Gediminas Drabavičius, vienas iš tarpdisciplininio tyrimų projekto „Mokslo pieva“ dalyvių. „Jeigu galvoju, kad ką nors tikrai žinau, padarau eksperimentą, ar iš tikrųjų tai žinau. Kelis kartus. Pusę dalykų, kuriuos atsimenu, atsimenu neteisingai. Nustebtumėt, kad jūs taip pat“.

Nacionalinė bibliotekų savaitė baigėsi. Praeitoje laidoje Norvegai gyrėsi kaip puikiai jiems sekasi skaitmeninti savo kolektyvinę atmintį, o šiandien sužinosite kokių idėjų ir jau įgyvendintų sumanymų turi Lietuvos bibliotekininkai. Jūsų laukia pažintis su geriausia Lietuvos bibliotekininke iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Kokia Nacionalinės bibliotekos ir jos ir skaitytojo santykio vizija Lietuvoje?