Žmonės ir idėjos

„Manau, kad galų gale žmogus laimės prieš robotus, o ne robotai prieš žmones, – sako interaktyviųjų medijų menininkas Bartas Polonskis, – technologijos yra labai įdomu, bet svarbiausia - žmogus“. Ar įtraukiančiųjų medijų menas gali pažadinti žmoguje kūrėją? Su visuomenės ir mokslo bei technologijų santykį nagrinėjančiu prof. Andrew Jamisonu kalbėsime apie laikus, kai ne tik atskiri žmonės, bet ištisos bendruomenės ar visuomenės gali sparčiai įgyti ir kaupti žinias: „Tokie kolektyvinio mokymosi periodai, kai galime sužinoti ir kurti žinias kartu, yra labai trumpi". Prisiminsime kelias kartas pasaulio žmonių įkvėpusį aktyvistą ir muzikantą Pete'ą Seegerį (1919-2014).

Svečiuojamės nuostabiuose vilniečių mokslininkų Laros ir Iljos Lempertų namuose, kur knygos vos telpa į lentynas. „Šeimos gyvenimą mes struktūriškai galime pasakoti tokiais etapais: kokias knygas pradėta leisti, kokių knygų pradėta pirkti ir kokiame seminare būdami kokių knygų mes įsigijome“, – sako dr. Lara Lempertienė. Laida apie lemtingą pažintį bibliotekoje ir knygų nuotykius. Subalansuota tėvams, norintiems, kad jų vaikai skaitytų.

Valstybei pasiliekant biudžete daugiau surinktų mokesčių, ne viena Lietuvos savivaldybė šiuo metu ieško sprendimų, kaip nuimti ten, kur trumpa, ir pridėti ten, kur trūksta. Alytaus miesto savivaldybės svarstomi planai mažinti bendrojo lavinimo mokyklų skaičių ir į atsiradusį tuščią pastatą iš centro iškelti Dailės mokyklą sulaukė visuomenės pasipriešinimo. Kalbos apie norą taip taupyti ne vienam alytiškiui kelia įtarimą. „Nepritariu šiam siūlymui, – sako Dailės mokyklos absolventas Algirdas Gataveckas, tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius' 12“ apdovanotas geriausio jaunojo menininko prizu. – Mes nesutaupytume tiek, kiek prarastų jaunimas, jeigu mokykla būtų iškelta. Kultūra turi būti centre. Suprantu, kodėl jie nori tą vietą paimti, nes ji ypatinga ir svarbi.“ Miestiečiai prisimena ne vieną bandymą kėsintis į pušyne įsikūrusią Dailės mokyklą. Būta kalbų apie viešbučio statybas, o mokyklą ketinta prijungti prie kitos švietimo įstaigos. „O ką daryti su tuščiomis mokyklomis ir darželiais? Nugriauti juos?“ – klausia vienas iš siūlančiųjų iškelti Dailės mokyklą iš centro į kurį nors iš ištuštėjusių pastatų Alytaus miesto tarybos narys liberalas Arvydas Švirmickas. Laida apie žmones, pastatus ir skirtingą meno supratimą.

Ką daro vienos turtingiausių pasaulio valstybių, kur nafta liejasi laisvai, parlamentaras antrąją Naujųjų metų dieną?

Deginasi Pietų šalies paplūdimyje?

Slidinėja prabangiame kalnų kurorte?

Puošiasi dar vienam labdaros pokyliui?

Ne.

Jis anksti ryte pamelžia savo karves, susikrauna nedidelį lagaminą ir vyksta aplankyti Lietuvos, kad sužinotų, kas nutiko Baltijos tigrui, jog tiek daug jo gyventojų nori gyventi bet kur, tik ne tigro guolyje.

„Galbūt šiandien Jūs nematote pasekmių to, ką darote. Pamatysite po 20 metų, tada sakysite: o, kaip negerai tada padarėme. Bet atitaisyti bus jau vėlu", – sako Norvegijos parlamento narys, aktyvistas ir ūkininkas Peras Olafas Lundteigenas, įsitikinęs, jog valstybė negali vystytis be pilietinės visuomenės, visų pirma – be stiprių profsąjungų, šalies valdymas turi būti decentralizuotas, o klimato kaita turi tapti kiekvieno ir kiekvienos rūpesčiu.

Kaip Žemaitijoje ar Šveicarijoje, Vilniuje lenkiškai tarp savęs įprasta kalbėti tarmiškai, o rašyti viešai – bendrine lenkų kalba. Tačiau požiūrį, esą, šiuolaikine Vilniaus lenkų tarme niekas nerašo, paneigia keliatūkstantinis feisbuko paskyros „Pulaki z Wilni“ (liet. „Lenkai iš Vilniaus“) gerbėjų būrys. Čia žmonės rašo taip, kaip kalba. „Niekas čia tavęs netaiso, niekas tau nesako, kad kalbi blogai. Sukurdama feisbuko puslapį norėjau parodyti, kad šnekėti savo gimtąja kalba yra nuostabu ir linksma“, – sako vilnietė Ewelina Mokrzecka (Evelina Mokšecka), sulaukianti ir pagyrimų, ir kritikos. Ar internete fiksuojama šiuolaikinė Vilniaus miesto šnekta yra tarmė, ar kalba, o gal tik meno projektas? VU Polonistikos centro sociolingvistė dr. Kinga Geben, monografijos apie Vilniaus krašto lenkų kilmės jaunimo leksiką ir savimonę autorė, sako tokios kalbos negirdėjusi. Vilnietis menininkas Bartas Polonskis svarsto, kodėl daliai žmonių atrodo, jog kalbėti vietos tarme viešumoje netinka: „Esu matęs situacijų, kai troleibuse žmonės šnekasi vietine lenkų kalba, bet kai sotelėje įlipa daugiau žmonių, jie nutyla, sako: „tyliau, tyliau, nekalbėk“. Populiarumo sulaukusį prozos kūrinį „Robczik“ Vilniaus lenkų tarmės jaunimo slengu parašęs menininkas spėja, jog lemia tarmės statusas: „Ji neoficiali, neturi savo literatūros, savo rašto, gramatiškai netaisyklinga, ja neskatinama kalbėti mokyklose.“

Rusijos žmogaus teisių aktyvistės ir menininkės iš feministinio pankroko grupės „Pussy Riot” Marija Aliochina ir Nadežda Tolokonikova paleistos iš kalėjimo anksčiau laiko, pagal Kremliaus amnestiją. Marija Aliochina paleidimą pavadino viešųjų ryšių triuku. Aktyvisčių įkalinimas smerkė ir protestus rengė viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos žmogaus teisių aktyvistai.

Vertėjas, lyginamosios kalbotyros specialistas Markus Roduneris – aktyvus Lietuvos kultūros žmogus, Europos literatūros dienų ir Jaunimo literatūros dienų Šiaurės Lietuvoje organizatorius. Pokalbis apie kultūrą ir Šveicariją, kur tarmiškai kalbėti visiems įprasta ir kur karus žmonės pavertė referendumais.

Literatūrologas Rimantas Kmita ir vertėjas Markas Roduneris į šiauliečių tarmę išvertė populiarų šveicarų rašytojo Pedro Lenz romaną „Čia aš varatarius“. Romaną autorius parašė šnekamąja Berno vokiečių kalba, knyga apdovanota literatūros premijomis, pagal ją statomas filmas. Kodėl tarmę mokantys rašytojai savo tekstus dažniausiai rašo bendrine kalba? Ką laimi autoriai, pasirinkę šnekamąja kalba? Kada tarmė gauna kalbos statusą? Ar vieši tarmiški tekstai gali pakelti tarmės prestižą ir padrąsinti ja kalbėti?

„Bandžiau įsivaizduoti, kaip man būtų įdomu gyventi“, – apsisprendimą po mokslų Dailės akademijoje pasirinkti Amerikos vietinių gyventojų studijas prisimena žmogaus teisių aktyvistė Kamilė Mačiulaitytė. Bandymas pasiteisino – studijos Nyderlanduose ir praktika Pietų Amerikoje suteikė ne tik gilesnių žinių apie genčių kultūrą, istoriją ir lingvistiką, bet ir geresnį Lietuvoje vykstančių procesų supratimą. Laidoje išgirsite apie patirtį bendraujant su Čilės Mapuče genties žmonėmis, apie aktyvizmą ir nuostatas, apie nematomas gentis ir neegzistuojančias sienas, apie žmonių geografiją ir nutylimą genocidą. Bus muzikos ir netikėtų sąsajų. „Mapuče žmonės labai panašūs į lietuvius!” – sako K. Mačiulaitytė, ir tai ne jos vienos nuomonė.

Specialistų teigimu, prieš moteris smurtaujama visuose visuomenės sluoksniuose. Kasmet Lietuvoje šeimose nužudoma apie 20 moterų, policija kviečiama tūkstančius kartų, o didelė dalis smurto atvejų nėra fiksuojama, nes ne visos moterys išdrįsta ieškoti pagalbos ir nutraukti smurto ratą. "Yra toks posakis: jeigu jautiesi narve, galbūt tu ir esi narve", - sako Kauno moterų draugijos direktorė, Specializuoto pagalbos centro vadovė Daiva Baranauskienė. Europos Žmogaus Teisių Teisme Lietuva pralaimėjo dvi bylas dėl smurto šeimose. Kaip pagalba smurtą patiriančioms moterims galėtų būti efektyvesnė? Specializuotų pagalbos centrų kontaktai: http://akmd.lt