Žmonės ir idėjos

Ar įmanomas religinis pliuralizmas? Kokia gyvenimo prasmė? Kas galėtų būti pavadinta Dievu? Atsakymų į šiuos klausimus savo knygose ieško filosofas Istvanas Aranyosis. Filosofo požiūriu, labiau nei argumentai visuomenes, religijas ir ideologijas keičia galia: „Kalbu ne apie tiesioginę galią, pavyzdžiui, įstatymus, bet apie paprastų žmonių kasdienius poelgius“.

Korporacija Google paskelbė steigianti naują bendrovę Calico, kuri tirs, kaip stabdyti žmogaus organizmo senėjimą. Yra futurologų, teigiančių, jog efektyvus senėjimo stabdymas, t.y., mirties atidėjimas, bus įmanomas jau po poros dešimtmečių. Kas pasikeistų, jei mirtį iš tiesų būtų galima atidėti? Gal amžinasis gyvenimas būtų amžinas nuobodulys?

„Dauguma menininkų deklaruoja, kad gyvenimo ir meno susiliejimas jiems svarbus, bet dažnai atsitveria nuo to gyvenimo stikliniu gaubtu. O Fiokla pirmiausiai daro tą tikrąjį darbą – globos, artimo meilės, ji važiuoja į Kritimus, būna su vaikais, juos moko, važiuoja pas įkalintas motinas, tampa tarsi ryšininke, balsu Vilniaus romų, kurių dažnai niekas neišklauso, mes girdime tik mistifikuotus, labai užveltus, demonizuojančius komentarus“, – sako menotyrininkė Laima Kreivytė. Vilniuje Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje atidaroma menininkės, žmogaus teisių aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurė fotografijų paroda „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“, pristatoma to paties pavadinimo knyga. „Parubanka“ – taip savo gyvenvietę vadina Vilniuje Kirtimuose gyvenantys romai. Su menininke ir aktyviste kalbame apie savanorystę, feminizmą ir žmogaus teises.

Europa po Reformacijos – religinių konfliktų ir smurto laukas. O XVII a. pradžios Vilnius stebino keliautojus įvairove ir darna, kaimynystės papročiais, netikėtomis vestuvėmis, krikštynomis ir testamentais, bendromis gildijomis ir miesto valdymu. Čia gyveno penkių konfesijų krikščionys, žydai ir musulmonai, o kalbų buvo daugiau, nei tikėjimų. Stebisi ir istorikai. „Mano kolegos būna šokiruoti sužinoję, kad kviesti krikštatėviais ne katalikus Vilniuje buvo gana įprasta“, – sako knygos apie XVII a. vilniečių gyvenimą autorius, JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas. Antroje laidos dalyje – pažintis su aktyviste Sarah Kristine Johansen iš Europos pagalbos ir plėtros nevyriausybinių organizacijų konfederacijos CONCORD. Esate girdėję posakį – žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę. S. K. Johansen požiūriu, kartais to neužtenka. „O ką, jei Europos įmonės jau išgaudė visas žuvis aplink? Tokiu atveju jokia meškerė nepadės“.

Kaip mažinti žmonių susvetimėjimą mieste? Gali padėti bendras daržas, mano vilnietis miesto daržų entuziastas Donatas Vaičius iš susivienijimo Žali.lt. Taline nuo miesto daržų, gatvės švenčių ir protestų prasidėjo stiprus miestiečių kaimynystės judėjimas. Nuo vieno rajono aktyvumu užsikrečia kitas. Kaip išvengti populisto mero, besibraunančio į miestiečių iniciatyva sutvarkytos gatvės atidarymo ceremoniją? „Mes anksčiau už jį „atidarėme“ šaligatvius, tai buvo mūsų pokštas, sukvietėme žiniasklaidą, susirinko gal pusė tūkstančio žmonių. O meras juostelę kirpo po kelių dienų, niekam nežinant, su partijos kolegomis“, – pasakoja Teele Pehk iš Taline veikiančios Miesto laboratorijos („Linnalabor“).

„O žinote, yra tokia japonų rašytojo Kobo Abės knyga „Žmogus – dėžė“, – tokią frazę naujo žurnalo „Žmogus. Dėžė“ leidėjai girdi nuolatos. Žurnalo direktorė Aurelija Dzedzevičiūtė su bendraminčiais imasi įgyvendinti socialinio verslo, padedančio spręsti socialinę problemą, idėją. Panašūs žurnalai, kuriuos pardavinėja būsto ir pajamų neturintys socialiai pažeidžiami žmonės, įvairiose šalyse leidžiami jau antrą dešimtmetį. Pardavėjams tai galimybė dirbti ir užsidirbti, pirkėjams – įdomus leidinys. Pirmasis žurnalo „Žmogus. Dėžė“ numeris jau parduodamas Vilniaus senamiesčio gatvėse. Pagrindinė žurnalo tema – žmonės, išdrįsę imtis iniciatyvos, veikti ir spręsti problemas.

Eregalle, Eragola, Erogel, Eragelen, Erogelen, Erogeln, Eiriogala, Ojrakgela, Aragel – tokiais skirtingais vardais senuose žemėlapiuose žymėta vietovė, vėliau vadinta Airiogala, šiandien – Ariogala. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, žinomas nuo Mindaugo laikų. Ariogaliečiai sako, jog kardai miesto herbe atsirado neatsitiktinai. Medinę pilį dar XIV a. sudegino kryžiuočiai, puldinėję Ariogalą daugybę kartų. Pokario metais miškuose aplink Ariogalą veikė partizanai. „Kritau tiesiai istorijai į glėbį“, – juokiasi Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas, Daugėliškių miško partizanų bunkerio atstatymo iniciatorius Andrius Bautronis, dėstyti istorijos Ariogalon atvažiavęs iš Alytaus rajono.

Kitaip nei Vilnius ar Kaunas dideliu miestu Ariogala netapo, šiandien joje gyvena apie 3 tūkst. gyventojų. Ar gali istorinis miestas su įspūdingu Dubysos slėniu tapti kurortu?

Romų Holokaustas daugeliu atveju išlieka bevardis. Nėra žinoma kiek Europos romų nužudyta II Pasaulinio karo metais, spėjama, kad 500 000, tikėtina, kad daugiau. Romų bendruomenė patyrė ne tik žudynes, bet ir kančias koncentracijos stovyklose, žeminimą, prievartinę sterilizaciją, medicininius eksperimentus. Lietuvoje romų Holokaustas menkai tyrinėtas, tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Romų persekiojimą Lietuvoje, žudynes, deportacijas ir bendruomenės atmintį apie nacių okupacijos metus tyrinėjęs Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis sako, jog nužudyti apie 500 žmonių, t.y., kas trečias tuo metu Lietuvoje gyvenęs romas.

Vyriausybė uždraudė filmuoti korporacijos „Chevron“ ir Vyriausybės atstovų bei kelių kvietimus gavusių Žygaičių bendruomenės narių susitikimą. Premjero atstovės spaudai E. Butkutės-Lazdauskienės teigimu, tiek Vyriausybė, tiek korporacija
norėjusios, jog susitikimas su visuomenės atstovais būtų uždaras. Ar LSDP atsisako 2012 m. rinkimų programoje išsakytų pažadų „[m]odernizuoti viešąjį sektorių per piliečių įtraukimą į valdymo procesus (...), didinti veiklos skaidrumą ir atvirumą, diegti elektroninę demokratiją“? Vienas iš el. demokratijos įrankių – galimybė piliečiams stebėti valdžios atstovų susitikimus, girdėti diskusijas, išsakomus argumentus, matyti, kas ir kokius sprendimus siūlo ir kokius priima.


„Iš pradžių buvo mėginimų sumenkinti mane kaip asmenį pasinaudojant žiniasklaida, bet kandidatuojant į Senatą ir dabar dirbant Senate jokių negatyvių bandymų lyg ir nėra buvę“, - sako Čekijos senatorius Liboras Michalekas. 2010 m. dirbdamas Čekijos valstybinio aplinkos fondo vadovu jis paviešino informaciją apie galimus korupcinius sandorius. Aplinkos ministras ir keli kiti aukštus postus užėmę asmenys atsistatydino, o visuomenė, senatoriaus teigimu, pamatė, jog užkirtus kelią planuotiems korupciniams pirkimams valstybė gali sutaupyti milijonus ne tik šiame konkrečiame fonde, bet ir kitose valstybinėse institucijose. Už drąsą L. Michalekas apdovanotas, jį ir specialaus pranešėjų apdovanojimui skirto fondo steigimą rėmė žinomi Čekijos žmonės, o Senato rinkimuose kandidatuodamas nuo Čekijos Piratų partijos, žaliųjų bei krikščionių demokratų L. Michalekas surinko daugiau nei 70 proc. balsų. Senatoriaus teigimu, tiek kova už skaidrumą, tiek pranešėjų apsauga turi būti visos visuomenės reikalas: „Be visuomenės spaudimo neatsiras jokių pakeitimų įstatymuose, nes dažnai politinė valdžia pati to imtis nenori“.

Kai siunčiate laišką paštu, užklijuojate voką ir užrašote adresą. Jeigu norite – ant voko parašote, kas laišką siunčia. Jei nenorite – nerašote. Jei nenorite, galite nepasirašyti ir laiške. Galite rašyti bet kam. Konstitucija garantuoja, kad asmens susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas yra neliečiami. Ar tai įmanoma interneto laikais, kai didelė dalis laiškų keliauja elektroniniu paštu? „Mes turime perduoti savo vaikų kartai tas pilietines teises ir laisves, kurias turėjo mūsų tėvų karta“, – sako vienas judėjimo už informacijos laisvę ir privatumą internete aktyvistų Švedijos Piratų partijos įkūrėjas Rick Falkvinge.