Žmonės ir idėjos

Tiriamoji žurnalistika – laiko ir lėšų reikalaujantis darbas. Iš ko žurnalistai gali imti pinigus? Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius sako manantis, jog žurnalistinį tyrimą finansuoti gali su jo tema susijęs verslas, jei pinigus žurnalistams paskirstys su tema nesusiję žmonės.
Tačiau tokiu principu vadovaujantis organizuotas pirmasis LŽS įsteigto Žurnalistinių tyrimų fondo konkursas sulaukė žurnalistų bendruomenės kritikos. „Situacija, kai viena iš konflikto pusių remia tyrimą, neįmanoma“, – sako žurnalistas Mantas Dubauskas, laimėjęs konkursą ir pasitraukęs iš jo po to, kai sužinojo, kas skiria lėšas tyrimui. – „Gal tuomet Viktoras Uspaskichas finansuos žurnalistinį tyrimą apie juodąją buhalteriją, arba Vladimiras Antonovas – tyrimą apie Snoro nacionalizavimą, o ponas Romanovas – apie Ūkio banko istoriją?“

Krizė Lietuvai atnešė ne tik išaugusį nedarbą, bet ir pirmąjį praktinį vadovą žmonėms, iš darbo metamiems nesąžiningais būdais. Poetė ir rašytoja Ilzė Butkutė sako nemaniusi, kad jos parašyta knyga „Atleisk savo šefą“ sulauks tokio populiarumo. Asmenine patirtimi ir specialistų patarimais paremtą knygą autorė išleido pati, nenorėdama jos „švelninti“ leidyklų prašymu. Knyga, papuošta kostiumuoto paršelio nuotrauka, šiandien keliauja į Lietuvos miestus, kaimus, vienkiemius ir užsienį - nuo Meksikos iki Australijos. Ar gali knygos sukeltas judėjimas paskatinti geresnę darbo santykių kultūrą Lietuvoje?

Ar buvote Vilniuje? Prieš atsakydami į šį klausimą, pasitikslinkite, kuriame. Bent du Vilniai, įkurti XIX a., yra Šiaurės Amerikoje – Kanadoje ir JAV. „Kraštovaizdis ten ne toks, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Baltarusijoje, lygumos tęsiasi kiek akis užmato. Pirmieji gyventojai daugiausiai buvo valstiečių šeimos, buvo keletas inteligentų, kurie norėjo ten pradėti ūkininkauti, bet jiems nelabai pasisekė, buvo ir grupė politinių pabėgėlių, pasitraukusių po 1863 m. sukilimo,“ – apie JAV Minesotos valstijoje esantį Vilnių/Wilno pasakoja Lenkijos istorijos ir kultūros tyrinėtojas dr. Johnas T. Radzilowskis iš Pietryčių Aliaskos universiteto (JAV). Pirmojoje laidos dalyje – pasakojimas apie prerijų Vilnių.


XIX a. pramoninių valstybių darbininkai dirbo po keliolika valandų per dieną ir galėjo džiaugtis, jei turėdavo bent vieną laisvą dieną per savaitę. Aštuonios darbo valandos ir penkios darbo dienos – vienas svarbiausių to meto darbo judėjimo pasiekimų. Gegužės 1-oji, Tarptautinė darbo diena, šiandien švenčiama daugiau nei 80 šalių. Kalendoriuose ji atsirado minint 1886 m. policijos apšaudytą Čikagoje vykusią darbininkų demonstraciją, kuria buvo reikalaujama sutrupinti darbo dieną iki 8 valandų. Antroje laidos dalyje kalbėsime, kodėl šiandien vienose valstybėse einama dar toliau, trumpinant darbo savaitę iki 4 dienų, o kitose siekiama atsisakyti darbo laiko ribojimo.

Katalonija, Šiaurės Airija, Belgija ir Kvebekas – keturi skirtingi švietimo politikos pavyzdžiai. Savo knygoje „Trapios daugumos ir švietimas“ juos analizuoja Kanados Monrealio universiteto švietimo administravimo profesorė Marie McAndrew. Įtakingos Kanados švietimo ekspertės tyrimų sritis – viešoji švietimo politika, etninių mažumų švietimas bei tarpkultūrinis mokymas. Profesorės lyginamas visuomenes vienija tai, jog buvusi mažuma jose įgijo daugumos teises, tarp jų – teisę priimti sprendimus dėl istorijos bei kalbos programų mokyklose.

Kai mažuma tampa dauguma, kaip ji išsivaduoja iš įprastų pasipriešinimo ir gynybos strategijų? Ar pliuralistinė švietimo sistema padeda ugdyti pilietinę visuomenę, o gal ardo moksleivių identitetą? Kokį rezultatą duoda skirtingi valstybių/regionų švietimo politikos pasirinkimai?

Jei JAV įstatymai korporaciją traktuoja kaip „asmenį“, kokiomis savybėmis pasižymi šis „asmuo“? Tokį klausimą iškėlusio Kanados Britų Kolumbijos teisės profesoriaus Joelio Bakano teigimu, dabartinis teisinis reguliavimas lemia rimtą korporacijos „asmens“ sutrikimą – psichopatiją.

Parašyti knygą „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“ ir sukurti filmą „Korporacija“ prof. J. Bakanas sako sumanęs baigiantis XX amžiui: „Pastebėjau, kad pasaulio valdymas keičiasi. Atrodė, kad didžiosios korporacijos vis labiau ir labiau perima valdančių institucijų vaidmenį ir tampa galingesnės nei vyriausybės“. Teisės mokslininkas, dirbęs Kandos Aukščiausiame teisme ir besidomintis tiek komercine, tiek konstitucine teise, nusprendė panagrinėti, kaip jos susilieja korporacijoms tampant įtakingiausiais pasaulio žaidėjais. „Supratau, jog čia kur kas platesnė istorija, kurią piliečiai turėtų sužinoti“, - sako prof. J.Bakanas.

Ar korporacija gali būti socialiai atsakinga ir besirūpinanti aplinkos apsauga? Kodėl pavojinga korporacijų dominavimą vertinti kaip „natūralų“ reiškinį? Kodėl verslas veržiasi į mokyklas?

„Viešasis transportas yra kultūrinė erdvė, kurią norisi atgaivinti, norisi padaryti ją jaukesnę, nes ji man iš dalies yra ir .. namai, ten praleidžiu nemažai laiko", - sako kultūros vadybos studentas Aleksandras Raimondas Bielskis. Pasaulinei poezijos dienai skirta kūrybinė iniciatyva "Eilės pakeleivės" nuo kovo 21 dienos kviečia skaityti poeziją Vilniaus viešajame transporte. Vilniaus 2-o ir 19-to maršruto troleibusų keleivius vieną savaitę lydės poezijos gerbėjų socialiniame tinkle pasiūlytos ir išrinktos eilės. Per keletą dienų iniciatyvos autoriai kūrybinė grupė „Laimikis.lt“ surinko apie 50 įvairių kūrinių: nuo japoniškų haiku – iki romantiškų sonetų. Daugiausia feisbuko paskyros lankytojų dėmesio sulaukė Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“ ir Alfonso Nykos-Niliūno verstas japono Kobayashi Issa haiku: "Dabar aš išeinu:
Mylėkitės ir siauskit,
Trobelės blusos!"

2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos užsakymu atliktas tyrimas, kurio metu tirtos 35 valstybės, atskleidė kad didžiausia dalis paauglių, besityčiojančių iš savo bendraamžių, ir tų, kurie patiria patyčias, yra Lietuvoje. Kiti tyrimai patvirtina, jog Lietuvos vaikai – ne tik vieni labiausiai kenčiančių nuo užgauliojimų, priekabių ir smurto Europoje, bet ir mažiausiai linkę užstoti tą, iš kurio tyčiojamasi. Kaip patyčios ir pasyvumas tampa mūsų elgesio norma ir kas atsitinka, kai mes užaugame? Pokalbis su publicistu, vertėju ir kultūros kritiku Karoliu Klimka apie patyčių nepaisymo įprotį ir jo pasekmes iliustruotas reportažu iš mitingo, kuriame susirinkusiems žmonėms žiniasklaida negaili užgaulių epitetų.

Ekonomikos žodynas painus, bet jį įvaldyti piliečiams reikia, jeigu jie nori kontroliuoti sprendimus priimančius politikus.
Ką reiškia frazė „pinigų nėra“? Kodėl jokia įmonė negali veikti nei optimaliau, nei optimaliausiai? Kodėl prieš nusprendžiant ko nors imtis reikalinga kaštų ir naudos analizė? Kuo strateginis valdymas skiriasi nuo strategijų ir vizijų kalno?Ar ekonomika - mokslas, ar skirtingų idėjinių mokyklų diskusija, turinti praktines pasekmes? Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininko prof. Aleksandro Vasiliausko teigimu, vieningos ekonominės mokslinės ideologijos negali būti, nes mokslas nėra baigtinis, atsiranda nauji reiškiniai ir naujos teorijos.

„Sakė per radiją,“ – buvo laikai, kai ši frazė reiškė, jog tai, kas pasakyta, tikriausiai yra tiesa, arba bent jau kad tokia yra oficiali tikrovės versija. „Radiją propagandai naudojo visi, naudoja ir dabar“, - sako radijo entuziastas, trumpabangininkas, radijo istorijos tyrinėtojas ir kolekcionierius Sigitas Žilionis. Vieni įspūdingiausių eksponatų S. Žilionio kolekcijoje – garsios tarpukario Vilniaus radijo gamyklos „Elektrit“ gaminti radijo aparatai, eksportuoti į tolimiausias šalis. Pasaulinės radijo dienos proga – apie virtualias keliones radijo bangomis ir pasikeitimus radijo pasaulyje, kur balsas sklinda iki horizonto.

Paskutinįjį XX a. dešimtmetį viešosios politikos institutai (angl. think tank) pasaulyje ėmė dygti kaip grybai po gero lietaus. Pensilvanijos universiteto (JAV) Viešosios politikos institutų ir pilietinių visuomenių centro direktoriaus Jameso G. McGanno teigimu, toks idėjų ir organizacijų pakilimas susijęs ne tik su šaltojo karo pabaiga, bet ir su bendromis pasaulio tendencijomis – demokratija stiprėjo, galios centrai ėmė prarasti savo įtaką, tirpo valstybinis informacijos monopolis, viešosios politikos klausimai darėsi vis sudėtingesni, o patikimos jų analizės trūko. Viešosios politikos institutu J. G. McGannas siūlo vadinti nuo vyriausybės nepriklausomą instituciją, kuri analizuoja viešosios politikos klausimus ir į jų svarstymą įtraukia žurnalistus, visuomenę bei politikos praktikus.

Pasaulio viešosios politikos institutų reitingus skelbiančios J. G. McGanno vadovaujamos programos duomenimis, Lietuvoje tokių institutų yra 19, kaip ir Vokietijoje. Kaip jie veikia ir ko siekia?