Žmonės ir idėjos

Suomijos žurnalistas, dokumentininkas, sodininkas ir aplinkos aktyvistas Hannu Hyvönenas studijavo matematiką. Jis rašo, filmuoja, dalyvauja visuomeniniuose judėjimuose, vadovauja Šiaurės paveldo asociacijai, kuri rūpinasi atšiauriomis sąlygomis augančių vaismedžių rūšių išsaugojimu. H.Hyvöneno medelynas – vienas šiauriausių pasaulyje.
Šiuo metu H.Hyvönenas aktyviai dirba informuodamas Suomijos ir pasaulio visuomenę apie lapkričio 4 d. Suomijos bendrovei „Talvivaara“ priklausančioje nikelio kasykloje įvykusią avariją, kurios metu kartu su vandens nuotėkomis į aplinką pateko pavojingi kadmio, nikelio, urano ir kitų sunkiųjų metalų kiekiai. VDU Biochemijos ir biotechnologijų katedros vedėjas prof. habil. dr. Rimantas Daugelavičius paaiškina, kaip metalai išgaunami naudojant mikroorganizmus, o Vokietijos žurnalistas-tyrėjas ir aplinkosaugos aktyvistas Falkas Beyeris atskleidžia, kodėl laidoti panaudotą branduolinį kurą kasyklose nesaugu.

Suomijos žurnalistas, dokumentininkas, sodininkas ir aplinkos aktyvistas Hannu Hyvönenas studijavo matematiką. Jis rašo, filmuoja, dalyvauja visuomeniniuose judėjimuose, vadovauja Šiaurės paveldo asociacijai, kuri rūpinasi atšiauriomis sąlygomis augančių vaismedžių rūšių išsaugojimu. H. Hyvöneno medelynas – vienas šiauriausių pasaulyje.

„Paskutinė joika samių miškuose?“ – taip vadinasi vienas dokumentininko filmų, sukurtas 2005 m. JT organizacijai. Juosta pasakoja apie medienos fabrikų naikinamus miškus, svarbius Šiaurės elnių išlikimui ir samių tradiciniam gyvenimo būdui.

Šiuo metu H. Hyvönenas aktyviai dirba informuodamas Suomijos ir pasaulio visuomenę apie lapkričio 4 d. Suomijos bendrovei „Talvivaara“ priklausančioje nikelio kasykloje įvykusią avariją, kurios metu kartu su vandens nuotėkomis į aplinką pateko pavojingi kadmio, nikelio, urano ir kitų sunkiųjų metalų kiekiai.

2006 m. Europoje įsteigta nevyriausybinė organizacija „Access Info Europe“ siekia kurti pilietinės Europos visuomenės tinklą, kuris gintų žmonių teisę į informaciją ir skatintų ją praktikuoti. Ne visada tai pavyksta. „Access Info Europe“ 2007 m. kreipėsi į Ispanijos Teisingumo ministeriją prašydama informacijos, kas padaryta įgyvendinant Jungtinių Tautų Konvenciją prieš korupciją bei Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Kyšininkavimo prevencijos konvenciją. Atsakymo nebuvo. 2012 m. Ispanijos Aukščiausiais teismas nusprendė, kad organizacijos teisė į informacija nepažeista ir kad „Access Info Europe“ turi sumokėti 3000 EUR Ispanijos vyriausybei.

Jamesas Madisonas, ketvirtasis JAV prezidentas ir vienas iš JAV Konstitucijos autorių, 1822 m. teigė, kad kai valdžia neteikia informacijos visuomenei apie savo veiklą, tai jau farso arba tragedijos prologas, o gal ir abiejų: „Visuomenė, kuri nori save valdyti, turi apsiginkluoti galia, kurią suteikia žinojimas“.

Remiantis šiuo principu, moderniose demokratinėse valstybėse piliečių teisė žinoti pripažįstama kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių ir pilietinių laisvių. Ją garantuoja įstatymai. Skirtingose ES šalyse įstatymai, reguliuojantys visuomenės prieigą prie informacijos ir dokumentų, formuluojami skirtingai, skiriasi ir piliečių aktyvumas. Kaip teisė į informacija keičia Lietuvos ir Europos politinę kultūrą?

Daugiau nei prieš 3000 m. Egipte vyko pirmasis istorijoje užfiksuotas darbuotojų streikas. Dvidešimt devintaisiais faraono Ramzio III valdymo metais Karališkojo nekropolio meistrai atsisakė dirbti, argumentuodami tuo, jog jų darbo sąlygos yra nepakeliamos. Papirusas cituoja streikuotojus: „Jau praėjo dvidešim mėnulio dienų, o mes dar negavome savo davinio”. Rašoma, jog iki tol negirdėtas darbuotojų sukilimas pasiekė rezultatų – atlyginimas buvo padidintas ir išmokėtas.

Industrializacijos laikais pramoninėse valstybėse streikai tapo nuolatiniu reiškiniu, kol buvo paskelbti nelegaliais. XX a. pradžioje streikas Vakaruose pripažintas teisėtu veiksmu.

Kokia streikų kultūra Lietuvoje susiformavo per du Nepriklausomybės dešimtmečius? Kaip streikus nušviečia žiniasklaida? Kas yra streikas – grėsmė politiniam stabilumui, žala ekonomikai ar piliečio pareiga?

Demokratinėse šalyse po kiekvienų rinkimų dalis piliečių yra nepatenkinti ir jaučiasi pralaimėję, o dalis mano, kad laimėti apskritai neįmanoma. Visada yra išeitis – įkurti savo valstybę. Nesvarbu, kad jos nepripažins JT, bet ji gali klestėti, rengti paradus, skelbti karus, įsivesti ir panaikinti įvairiausius mokesčius, o kai atsibos, ją galima kam nors parduoti. Sylandija, Molasija, Kogelmogelio respublika – kelios iš žinomiausių pseudovalstybių. Kartais tai meno projektai ar pokštai, kartais – pabėgimas nuo liūdnos tikrovės, o kartais – ambicingos politinės utopijos, peržengiančios tikrų valstybių ribas. „Globalizacijos laikais kiekvienas žmogus yra globalus pilietis“, - teigia vienos iš pseudovalstybių kūrėjai.

Lietuva vadovauja atkūrimo darbams Afganistano Goro provincijoje. Užsienio reikalų ministerija 2006–2011 m. pagal Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą iš viso skyrė 15,37 mln. litų 169 projektų įgyvendinimui Gore. Pagrindinės remiamos sritys – socialinė apsauga ir tvari plėtra (83 projektai), geras valdymas ir įstatymo viršenybė (29 projektai) bei švietimas (27 projektai). Ko apie vystomąjį bendradarbiavimą ir taiką Afganistane išmoko Lietuva ir Europa?

Laidos svečiai – Afganistane dirbęs Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys bei Oslo taikos tyrimų centro (PRIO) direktorius Kristianas B. Harpvikenas.

"Jeigu šiandien labai pigiai perkame daiktus, kurie atkeliauja iš Kinijos, Indijos ar Lotynų Amerikos, tai reiškia, kad juos pagaminę žmonės buvo išnaudojami, taip tęsti nebegalima", - teigia čekų teologas, socialinis aktyvistas Tomas Tožička, vienas iš judėjimo Jubilee 2000 už skolų skurdžioms valstybėms nurašymą bei programos "Energija visiems" ("Energy for All") koordinatorių.

T.Tožička - keliuose Lietuvos miestuose vykstančio žmogaus teisių filmų festivalio "Nepatogus kinas" svečias, kaip ir jauni Suomijos kino kūrėjai, kurių filmas "Panko sindromas" ("Kovasikajuttu") festivalyje atsirado žiūrovų dėka.

„Tu ne-nor-ma-li! Tu ne-nor-ma-li!”– dainuoja Suomijos pankroko grupės „Pertti Kurikan Nimipäivät" (“Pertti Kurikano vardadienis”) vokalistas Kari, o prie scenos šėlsta patenkinta publika. Grupės nariai Pertti, Kari, Toni ir Sami turi proto negalią. Populiarėjanti grupė triukšmingai koncertuoja klubuose, festivaliuose, vyksta į gastroles užsienin.

Ar galėtų jie surengti koncertą kuriame nors Lietuvos klubų? Reginių organizatorius, žurnalistas, buvęs grupės „Dr. Green“ vokalistas Domas Kunčinas abejoja. Muzikanto požiūriu, net alternatyvus jaunimas Lietuvoje nėra pakantus kitokumui. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ vadovė Dana Migaliova mano, jog filmą turėtų pažiūrėti kuo daugiau žmonių, o visuomenės atvirumo žmonėms su negalia augimas - neišvengiamas.

Nuo šiol prisistatydami, pasirašinėdami laiškus ir rašydami CV prie savo nuopelnų galite pridėti „Nobelio taikos premijos laureatas". Taikos premija šiemet paskirta Europos Sąjungai už istorinį vaidmenį vienijant žemyną. „Tai didelė garbė visai ES, visiems 500 milijonams jos piliečių", – taip naujieną įvertino Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Premija paskatino diskusijas ne tik apie tai, verta ES jos ar ne, bet ir apie tai, kas yra taika. Ar ne-karas jau taika? Ką taikos suvokimas sako apie šiuolaikinę kultūrą, kaip jis skiriasi skirtingose šalyse?

Antroje laidos dalyje Danijos paštininkas ir mokytojas Thomas Tuemandas Madsenas papasakos apie būdą pagerinti pasaulį suteikiant džiaugsmo ir sau.

Jei kas nors dar per mažas ir silpnas, kad gyventų savarankiškai, galima kurį laiką palaikyti jį inkubatoriuje. Taip daroma su ląstelėmis, viščiukais, vaikais, verslu, o ar galima taip padėti menui ir menininkams?

Receptas žinomas ir taikomas pasaulyje: reikia pastato, kuriame jauni menininkai galėtų nebrangiai įsikurti ir dirbti, gaudami pagalbą savo kūrybinio verslo vystymui. Veikdami greta jie padėtų ir vieni kitiems.

Meno inkubatorių kūrimui Lietuvoje numatyta skirti 74 mln. Lt, pinigai - ES mokesčių mokėtojų, už finansinę inkubatorių skatinimo priemonę ASISTENTAS 2 atsakinga Ūkio ministerija, ją vykdo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra. Iki šių metų pasirašytos aštuonios sutartys, skirta daugiau nei 44 milijonų.

Projektai pristatyti ir vertinti 2009 m. Aštuoni inkubatoriai vystosi skirtingai, vienų koncepcija labiau primena miesto kultūros namus, kitų - tarptautinio meno centro. Ar idėja pasiteisina, ar pastatams ir įrangai skirtos lėšos yra skaidrus ir efektyvus kultūros rėmimas?

Jei kas nors dar per mažas ir silpnas, kad gyventų savarankiškai, galima kurį laiką palaikyti jį inkubatoriuje. Taip daroma su ląstelėmis, viščiukais, vaikais, verslu. O ar galima taip padėti menui ir menininkams?

Receptas žinomas ir taikomas pasaulyje: reikia pastato, kuriame jauni menininkai galėtų nebrangiai įsikurti ir dirbti, kartu gaudami pagalbą savo kūrybinio verslo vystymui. Veikdami greta jie padėtų ir vieni kitiems.

Meno inkubatorių kūrimui Lietuvoje numatyta skirti 74 mln. Litų. Pinigai – ES mokesčių mokėtojų. Už finansinę inkubatorių skatinimo priemonę ASISTENTAS 2 atsakinga Ūkio ministerija. Ją vykdo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra. Iki šių metų pasirašytos aštuonios sutartys, skirta daugiau nei 44 milijonų.

Projektai pristatyti ir vertinti 2009 m. Aštuoni inkubatoriai vystosi skirtingai, vienų koncepcija labiau primena miesto kultūros namus, kitų – tarptautinio meno centro. Ar idėja pasiteisina, ar pastatams ir įrangai skirtos lėšos yra skaidrus ir efektyvus kultūros rėmimas?