Žmonės ir idėjos

Ar patyrėte spaudimą darbe? Ar žinote, ką reiškia, kai Jus nuolatos ir ilgai „stato į vietą“? Jei taip, sveiki atvykę į mobingo – psichologinio teroro darbe – pasaulį, kur aukų – minios, žala jų sveikatai garantuota, o ekonominių nuostolių – milijardai. Kai kuriose valstybėse priimami specialūs įstatymai, ginantys žmones nuo patyčių ir bauginimo darbe. Mobingą tyrinėjančios socialinių mokslų daktarės VDU docentės Jolitos Vveinhardt teigimu, Lietuvoje mobingas plačiai paplitęs, kritinės sferos – sveikatos apsaugos, švietimo ir statutinės įstaigos.

Apsilankysime pikete prie Vilniaus Karoliniškių poliklinikos, kuriame reikalauta apginti nuo, kaip teigiama, patiriamo mobingo čia dirbančią Lietuvos medikų profesinės sąjungos vadovę Albiną Kavaliauskaitę ir priimti antimobingo įstatymą.

Kodėl mobingas darbe yra ne asmeninė žmogaus, bet visuomenės, kultūros ir valstybės problema?

Švedų sukurtai svetainei „The Pirate Bay“ (angl. Piratų krantas) sukanka dešimt metų. Jubiliejus bus švenčiamas ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, kur per šį dešimtmetį kūrėsi aktyvesnės ir mažiau aktyvios Piratų partijos, remiančios pilietines teises, piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, autorinių teisių ir patentų reformą, skaidrumą ir dalinimosi kultūrą. Kaip keičiasi intelektinės nuosavybės idėja ir koks piratų vaidmuo šiandieninėje visuomenėje?

Kas atsitinka, kai visuomenė nėra linkusi kalbėti apie sunkią istorinę traumą, kai sakoma, jog kalbėti dar „per skaudu“, „per anksti“ arba apskritai neverta, nes geriau „žiūrėti į ateitį“?

Žymus airių filosofas Richardas Kearney (Airija/JAV) sako, jog užslėptos kolektyvinės traumos kerta antrai, trečiai ir vėlesnėms kartoms sugrįždamos alkoholizmu, smurtu, depresija, savižudybėmis ir priklausomybėmis. „Dabartinė priklausomybių terapija bando sugrąžinti žmogų atgal iki tų pamirštų, nepripažintų prisiminimų, kurie neišnyksta. Jie grįžta kaip vaiduokliai, kaip priklausomybės, tarp jų ir kaip priklausomybė nuo smurto“, – teigia Bostono, Dublino, Sorbonos ir Nicos universitetuose dirbantis filosofas, daugiau nei 20 knygų apie Europos filosofiją ir literatūrą autorius, rašytojas ir poetas, tikintis vaizduotės galia. R. Kearney ir jo bendraminčių projektas „Svečių knyga – priimant svetimą: tarp priešiškumo ir svetingumo“ kuria vaizduotės tiltus tarp smurto atskirtų bendruomenių.

Atsidavęs krikščionis, dėl Dievo – ateistas. Čia nėra prieštaravimo, jei kalbama apie italų filosofą Gianni Vattimo. Į klausimą „ar tu tiki?“ XX a. pabaigoje filosofas rado atsakymą – „tikiu, kad tikiu“. Kritiškas religinėms institucijoms, sekuliarizaciją siejantis su giliu religingumu, aktyvus politikas ir kultūros komentatorius G. Vattimo buvo vienas garbingiausių Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos „Nihilizmas ir vaizduotė“ svečių.

„Tai Jūs – nihilistė?“ – tokį klausimą viena konferencijos rengėjų Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė, monografijos „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ (2007) autorė profesorė Rita Šerpytytė girdėjo ne kartą. Filosofinę nihilizmo problematiką tyrinėjančios mokslininkės žodžiais, greta G. Vattimo nihilizmo yra ir kitų, skirtinguose amžiuose skirtingi mąstytojai tuo pačiu vardu vadina skirtingus dalykus, tačiau galima pamatyti tai, kas juos vienija: „Visų tų nihilizmų pamatas yra mūsų vakarietiškas mentalitetas, vakarietiška mąstymo kultūra, kurioje yra galimybė šalia Būties matyti, kaip [Martinas] Heideggeris sakytų, tą neperžengiamą šešėlį. Atsakydamas į klausimą, ar galima įveikti nihilizmą, M. Heidegeris sakė - o jūs pabandėte kada nors peržengti savo šešėlį, jums tai pavyko? Taip yra ir su nihilizmu“.

Ar filosofiją galima šokti? „Žinoma", - sako viena garsiausių klasikinio indų Katak (angl. Kathak) šokio šokėja Šovana Narajan. Bendras jos ir filosofijos profesoriaus Ramčiandros Gandžio, Mahatmos Gandžio anūko, darbas Indijoje sulaukė didelio populiarumo.

„Sunkiausia mokantis buvo kultūriškai sąlygotas judesys“, - prisimena klasikinių indų šokių atlikėja ir choreografė Kristina Luna, Indijoje praleidusi 10 metų. Vilniuje trumpai viešėjusi Š. Narajan negailėjo savo mokinei gerų žodžių.

Abi šokėjos, kaip ir dainininkė, aktorė, universali menininkė Brigita Bublytė, be baimės prarasti savitumą ar pažeisti tradiciją peržengia stilių, meno krypčių ir kultūrų ribas. „Atėjo mintis. Jeigu tu esi jautrus ir nerealizuosi jos, ta mintis tave suvalgys“, - sako B. Bublytė, sutuokusi flamenko su lietuviškomis sutartinėmis.

Kas yra asmuo? Kada asmuo yra tas pats asmuo? Kada asmuo yra tas pats, bet ne toks pats asmuo? Kada asmuo jau nebe asmuo, bet vis dar individas? Tokie abstraktūs klausimai virsta konkrečiais ir gyvybiškai svarbiais, kai sprendžiama dėl artimo žmogaus, dėl gyvybės pradžios ir pabaigos.

Ar filosofija gali padėti?

Mokslininkai iš VU Filosofijos fakulteto dr.Renatas Berniūnas ir Vilius Dranseika ėmėsi Lietuvoje dar nebūto eksperimentinės filosofijos projekto norėdami ir padėti, ir, jų žodžiais, sukelti dar daugiau „dumblo“. Ar pavyko?

„Atmintis yra veiksmas. Jei objektas stovi užšaldytas laike, jis neužmezga ryšio su žmonėmis. O erdvės galimybės beribės“, - sako architektas, architektūros profesorius Julian Bonder, pasaulyje žinomas viešųjų istorinės atminties erdvių kūrėjas. Menininkas nepraleidžia progos Prancūzijoje Nanto mieste aplankyti savo sukurto Memorialo vergovės panaikinimui ir stebėti, kaip jis veikia žmones. Ar gali memorialas išgydyti istorinę traumą? Ar gali menas pakoreguoti gyvenimą? Kaip sukurti paminklą Laisvei? „Laisvė nepasiekta, nepriklausomybė nepasiekta kol pasaulyje yra pavergtų žmonių“, - teigia J. Bonder, architektūrą siejantis su socialiniu veiksmu.

„Kol viskas koncentruojama Vilniuje, akivaizdu, jog urbanistinio mąstymo Lietuvoje nėra“, – sako architektas Vytautas Baltus, pritariantis minčiai, jog erdvė istorinės atminties vietose gali veikti daug stipriau, nei objektai.

„Nauji veidai kaime!“ – Pasvalio rajono Žadeikonių krašto bendruomenės pirmininkė Valerija Šteimantienė džiaugiasi netrukus atvyksiančiais architektais ir jų bendraminčiais. Architektūros [vaikų] fondas pradeda vasaros kelionę po Lietuvą. Keliaujančios akrchitektūros dirbtuvės aplankys 16 Lietuvos miestelių, vaikai ir jaunimas kartu su architektais stebės, mąstys kurs. Architektas, VGTU profesorius Rolandas Palekas sako, jog tikslas ilgalaikis: „Ši karta užaugs ir po 10 metų jau darys svarbiausia įtaką mūsų aplinkai".

„Pirmas tikslas – sustabdyti troleibusų naikinimą“, – sako viešojo transporto aktyvistas, judėjimo „Už troleibusus Vilniuje“ įkūrėjas vilnietis Marius Markevičius. Iniciatyva gimė Lietuvos sostinės savivaldai ėmus keisti viešojo transporto sistemą. Vilniaus savivaldybės Viešojo transporto optimizavimo projekto įgyvendinimo darbo grupės vadovo Kastyčio Lubio teigimu, troleibusų bus atsisakoma palaipsniui. Socialinius mokslus baigusio M. Markevičiaus požiūriu, šiandien išbandoma pilietinė ir politinė Vilniaus kultūra – ar miestiečiai gali demokratiniais būdais daryti įtaką miesto valdžios sprendimams?

Šiandien kalbėsime apie vieną miesto centre esantį rajoną, kurį miestas pamiršo. Kai gyventojai prašė užtaisyti duobes gatvėse, savivaldybė atsakė, kad taisomos tik pagrindinės gatvės, o laikraščiai rašė, kad rajoną apskritai reikia nugriauti. Sužinosite kaip Vilniaus centre elektros stulpai pasipuošė mozaika, o kaimynai tapo meno kritikais.