Žmonės ir idėjos

Buvo laikai, kai knygos buvo tokios didelės ir brangios, jog tekdavo jas laikyti prirakintas ir slėpti nuo žmonių specialiuose pastatuose – klaidžiuose labirintuose. Knygų daugėjo, jos mažėjo, užraktai dingo arba virto virtualiais, dabar visa didžiulė biblioteka gali tilpti į kišenę. Nacionalinei bibliotekų savaitei prasidėjus, užsukite į arčiausiai esančią biblioteką ir patikrinkite, kaip ji pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį.

Šiandien laidoje kalbėsime apie Pirmąjį pasaulinį karą. Pirmasis Pasaulinis karas apie kurį buvo sakoma, kad juo baigsis visi karai, šiais metais pasaulis mini jo pradžios šimtąsias metines. Kare dalyvavo apie šimtas valstybių. Tikrą skaičių pasakyti sunku, nes kai kurios jų buvo kolonijos arba okupuotos teritorijos kaip pavyzdžiui Lietuva. Tuo metu dviejų kare susidūrusių jėgų pasienis, o tai reiškia mūšio laukas. Kaip valstybė Lietuva šiame kare nedalyvavo, bet mūsų seneliams ar proseneliams šis karas buvo ne garso efektai, o mirtys, sužeidimai, artimųjų netektis, bėgimas nuo karo, sugriauti namai, maisto stoka, atimtas turtas, ligos. Skaičiai šiame kare netikslūs, o mūsų kolektyvinė atmintis tarsi išsitrynusi.

Malavis – viena iš menkiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių. Skurdžioje Afrikos valstybėje nėra karinių konfliktų, bet korupcijos ir neefektyvaus valdymo netrūksta. Ar gali padėti švietimas? Aštuonis mėnesius Malavio mokytojų rengimo koledže savanoriavęs vilnietis Tadas Ingilevičius vystymosi per švietimą idėją patikrino pats. Dar – kartu su studentais – atgaivino koledžo kompiuterius ir – kartu su bendruomene bei kolega iš Ispanijos – pastatė tiltą per upę. Tai tik vienas pavyzdžių, rodančių, kad norint suprasti šių dienų Europos jaunimo įnašą į pasaulio gerovę neužtenka skaičiuoti jaunimo nedarbo lygį ir šalių BVP.

Kodėl žodis „gražu“ taip dažnai vartojamas fizikoje? „Fizika - kaip ir japonų haiku, atsivertus galima sakyti – oi, ne, čia man neįkandama, norint suprasti, reikia žinoti taisykles, kas ką reiškia, reikia pastangų, darbo. Fizikoje „gražu“ reiškia du dalykus: tai ir gražu, ir tikra“, – sako Vilniaus Salininkų bei Simono Daukanto gimnazijose fiziką dėstantis mokytojas metodininkas Petras Lozda, neseniai grįžęs iš stažuotės Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje CERN.

Kai politikai sako, kad Lietuva turėtų sekti Šiaurės šalių pavyzdžiu, ką tai reiškia?

Galbūt kitą žodyną, kuriame žodžiai „lygybė“, „profsąjungos“, „solidarumas“, ir „mokesčiai“ skamba ne taip baisiai?

Kas yra Istorija? Svarbūs valstybei įvykiai, aukštosios politikos veikėjai, karai, tai, kas surašyta mokykliniuose vadovėliuose? O gal tai tūkstančių tūkstančiai istorijų, gyvenimų, kartais panašių, o kartais prieštaraujančių viena kitai interpretacių, pasakojimų, kuriais dalinamės tarpusavyje? Savo bendros istorijos pradžią, kuri sutapo su atsikūrusios Lietuvos istorijos pirmaisiais metais, prisimena Edita ir Mindaugas Rakauskai. Menotyrą JAV studijuojanti Lina Žigelytė pabandė įtraukti į viešąją diskusija naujus pasakojimus ir naujus veikėjus sudarydama rinktinę „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“. JAV sakytinės istorijos judėjimo aktyvistė Alisa Del Tufo iš organizacijos „Threshold Collaborative“ suteikdama galimybę kalbėti moterims, kurių niekas niekada neišklausydavo, pakeitė ne tik viešąją diskusiją dėl smurto artimoje aplinkoje, bet ir pagalbos nukentėjusioms sistemą. „Visas žodinės istorijos judėjimas JAV yra bandymas įvesti įvairius pasakojimus į tai, kas vadinama Istorija“, – sako A. Del Tufo.

Kodėl Informacijos amžiuje vis dar vyksta ginkluotos intervencijos ir kariniai konfliktai? Ar komunikacijos specialistai ir diplomatai negalėtų padėti viską suprasti ir taikiai išspręsti? „Supratimas nereiškia harmonijos – sako vienas žymiausių šiuolaikinių medijų mąstytojų Johnas Durhamas Petersas – tai komunikacijos svajonė esą jei vieni kitus geriau suprastume, tai geriau sutartume, patiktume vieni kitiems labiau ir vieni kitus labiau mėgtume. Kartais kuo geriau vieni kitus suprantame, tuo mažiau patinkame vieni kitiems“.

JAV Ajovos (Iova) universiteto profesorius J.D. Petersas, labiausiai žinomas savo knyga „Kalbėjimas vėjams. Komunikacijos idėjos istorija“ (vertė P. Droblytė, LRS, 2004), VU Filosofijos fakulteto kvietimu Vilniuje skaitė keturias viešas paskaitas apie senąsias ir naująsias medijas. Pokalbis su mąstytoju apie dangų, senas nuotraukas, kaistančius serverius, dovanojamus duomenis, žodžio laisvę ir Užgavėnių kaukes.

Buvo akmens amžius, vėliau – geležies amžius, po to – įvairių žmonių grupių aukso amžiai ir mažiau sėkmingi laikai, o tada atėjo visuotinis šiukšlių amžius. Ar gali būti, kad ateityje žmonės į mūsų laikus žiūrės būtent taip? „Žmogus turi turėti teisę pasirinkti, dabar jis jos neturi“, – sako Šarūnas Velykis, namuose atlikęs eksperimentą ir suskaičiavęs, kad per savaitę net ir atidžiai perkant ir rūšiuojant šiukšlių susidaro nemenkas kalnas.

Apie šiukšles, kurių nėra kur dėti nei žemėje, nei po ja, apie atliekas, kurias kurti – vienas pagrindinių šiandieninio žmogaus darbų, ir apie žmones, kurie žino būdą, kaip gyventi kuriant jų mažiau.

„Nusikaltimai yra prekė, jie eksportuojami ir importuojami“ – sako Rumunijos žurnalistas Paulas Radu, įsitikinęs, kad norėdami dirbti sėkmingiau ir saugiau, skirtingų šalių žurnalistai turi vienyti jėgas ir dalintis informacija. Taip daug lengviau išsiaiškinti, kodėl pigi Rumunijos elektros energija eksportuojama Serbijon staiga pabrangsta, lygiai kaip tuo pačiu metu iš Serbijos eksportuojama pigi elektros energija pabrangsta Ruminijoje. Su vienu garsiausių Europos žurnalistų-tyrėjų susitinkame Vilniuje, prieš pat jo lėktuvą. Lėktuvuose žurnalistas praleidžia daug laiko. Apdovanotas už aukščiausio lygio žurnalistiką svarbiausiais tarptautiniais apdovanojimais, tarp jų ir Danielo Pearlo premija už išskirtinę tarptautinę tiriamąją žurnalistiką, šiuo metu Paulas Radu koordinuoja Rumunijoje veikiančio žurnalistinių tyrimų projekto RISE veiklą, daro žurnalistinius tyrimus pats, vadovauja tarptautiniam Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos žurnalistinių tyrimų projektui (Organized Crime and Corruption Reporting Project, OCCRP). Šiame tinkle bendradarbiauja geriausi žurnalistai-tyrėjai iš žurnalistinių tyrimų centrų Rumunijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Makedonijoje, Gruzijoje, Čekijoje, Kosove ir kitose Rytų Europos ir Vidurinės Azijos šalyse.

Didelė dalis pasaulio žmonių gyvena stokodami būtino maisto, rūbų, sveikatos paslaugų, švietimo, būsto, švaraus geriamo vandens. Daugiau nei milijardas žmonių gyvena absoliučiame skurde. Kasmet miršta apie 9 milijonus vaikų, nesulaukusių penkerių metų, didžiosios daugumos šių mirčių būtų galima išvengti paprastomis priemonėmis. Moters mirties gimdymo metu tikimybė Užsachario Afrikoje yra 1:30, beveik du šimtus kartų didesnė, nei išsivysčiusiose šalyse. Tai tik kelios pasaulio skurdo ir nelygybės apraiškos. Jau dešimt metų Lietuva yra paramos davėja. Kaip išsiplėtė visuomenės suvokimas apie pasaulio skurdą ir nelygybę? Ar Lietuvoje ir ES priimami politiniai sprendimai yra palankūs ar bent jau neutralūs besivystančių šalių atžvilgiu? Ar įmanoma įgyvendinti aštuonis JTO Tūkstantmečio vystymosi tikslus, užsibrėžtus iki 2015-ųjų? Kodėl pažanga tokia lėta? Koks bus pasaulis po 2015-ųjų? „Artėja laikas dar sudėtingesniems dalykams“, – sako Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos politikos patarėja Giedrė Biržytė.