Žmonės ir idėjos

Profesinio rengimo sistemoje prasideda pertvarka. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlytą planą turėtų keistis profesinių mokyklų statusas ir valdymas, taip pat ir programos. Kokių tikslų siekia ŠM ir kaip ketina sumanymą įgyvendinti?

„Gyveni tik vieną kartą. Didžiąją gyvenimo dalį praleidi darbe. Jeigu tau tai nėra malonu, tai gal geriau nieko neturėti ir susirasti tai, kas malonu“, – sako Vytautas Valiūnas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs garso režisūrą, vėliau mokęsis keliose profesinėse mokyklose, įkūręs autoservisą, o dabar grįžtantis į kiną. Ypač teigiamai V. Valiūnas vertina automechanikos mokslus, į kuriuos susirinkę bendramoksliai motyvavo vieni kitus, uoliai lankė užsiėmimus ir darbuodavosi mokykloje iki išnaktų. Kaip profesinio rengimo sistema atrodo iš vidaus ir kaip ji turėtų veikti, kad mes gyvenime turėtume ką veikti?

„Vidinio tilsmo kambarys“, – taip vadinasi menininkės Eglės Bačianskaitės interaktyvus kūrinys, skatinantis save pažinti. Panirti į garsus ir šviesas galima Kintų Vydūno kultūros centre, kur šis kambarys, sukurtas skaitant Vydūną, laukia lankytojų. Kas jame ištinka? Kodėl verta aktyvinti kitus mūsų pojūčius, ne tik įprotį skaityti tekstinę informaciją?

Švietimo sociologas, Maltos universiteto profesorius Carmel Borg ragina politikus, norinčius reformuoti švietimą, remti savo sprendimus moksliniais tyrimais, įsiklausymu į mokytojų, tėvų ir vaikų mintis bei socialinio teisingumo idėja. Kaip pasiekti, kad mokykla mažintų socialinę atskirti, užuot dar labiau ją įtvirtinusi?

Tūkstančiai iš Pietų Korėjos įvaikintų europiečių ir amerikiečių šiandien ieško savo šaknų. Vienus kelionė į gimtą, bet nežinomą šalį sutrikdo, kiti pasijunta grįžę namo. „Tapatybė – tai ne tik žmonės ir kultūra, tai kur kas daugiau“, – sako filmo „Sugrižimas“ režisierė Malene Choi Jensen, festivalio „Kino pavasaris“ viešnia.

Kada robotai išspręs mūsų problemas? O kodėl turėtų?

Giria – tai jūra, o vandens bokštas galėtų būti švyturys, rodantis kelią. Miško uostas – partizaninės kultūros vieta prie bėgių. Anksčiau žmonės iš Švenčionėlių išvažiuodavo, o dabar jau kitų miestų gyventojai registruojasi, kad rastų vietą prie darbo stalo, ir skuba į traukinį. „Atvažiuoja ir būna kartu, – sako Marija Savickienė, viena iš Miško uosto kūrėjų. – Mes tiesiog gyvenam savo gyvenimą. Jeigu žmonės nori prisijungti, pabūti šalia, mes sakom – esat laukiami.“

„Didelė dalis signatarų, nors nė vienas jų nebuvo istorikas, bet iki 1918 m. jau buvo atlikę istorinio ar humanitarinio pobūdžio tyrimų, kai kuriais atvejais stambių, ir manifestus skelbė, daug vargo buvo dėl istorijos išgyvenę. Tai rodo, kokį vaidmenį savivoka ir istorija turėjo kuriant modernią valstybę“, – sako istorikas dr. Aurelijus Gieda. Monografijoje „Manifestuojant Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883-1940 metais“ mokslininkas atskleidžia, kaip vystėsi istorijos mokslas.

Istoriko teigimu, tiek aprašomuoju laiku, tiek dabar egzistuoja dvi istorinės kultūros, viena – populiarioji, vadovėlinė, gyvenanti mito prieglobstyje, kita – akademinė, pagrįsta tyrimais, pirminiais šaltiniais ir naujovių paieška. „Jau ketvirtame dešimtmetyje istorikas Zenonas Ivinskis šnekėjo, kad bus blogai, jeigu mes jau ir pirmą, ir antrą, ir trečią monografiją rašysime, o visuomenė, mokykla ir šauliai ir toliau gyvens su vaidilutėmis ir Krivių Krivaičiu, tas plyšys tik gilės. Plyšio mažinimui reikia abipusių pastangų, viešosios erdvės, žiniasklaidos, taip pat ir mokslininkų, tyrėjų. Reikėtų ieškoti santykio ir atnaujinti populiariuosius vaizdinius“.

Korėjos banga, arba Korėjos srovė (Hallyu) – taip vadinamas augantis Pietų Korėjos pramogų industrijos kuriamos produkcijos populiarumas. Kaip Korėjos banga skalauja Lietuvos krantus? Trumpiau tariant – žinote BTS?

2017-ųjų žmonės ir idėjos.