Darnus judumas – naujas žodžių darinys, vartojamas ES miestų planuotojų ir aktyvistų. Tinkamai parengti ir įgyvendinti Darnaus judumo planai užtikrintų, kad žmonės miestuose nedustų nuo išmetamųjų dujų ir galėtų pasiekti darbą, namus, mokyklas ir kitus reikalingus objektus patogiausiu, greičiausiu ir mažiausiai visiems kainuojančiu būdu. Kaip naujas žodis gali pakeisti automobilius mylinčios visuomenės mąstymą?

Psichoterapeutas Armand Volkas (JAV) devintajame dešimtmetyje į bendrą terapijos grupę sukvietė Holokaustą išgyvenusiųjų ir nacių bei jų rėmėjų palikuonis. Ir pirmuosius, ir antruosius supo tylos zona – daugelio šeimose apie praeitį buvo nekalbama, daugelis jautė slegiantį istorinį palikimą, virtusį asmeninės istorijomis dalimi.

Šiandien psichoterapeutas, dramos terapeutas ir teatro direktorius dirba su iš kartos į kartą perduodamomis traumomis visame pasaulyje – su japonais ir kinais, su Kosovo serbais ir albanais, su turkais ir armėnais, su izraeliečiais ir palestiniečiais, su skirtingų grupių, dalyvavusių Libano pilietiniame kare, žmonėmis.

„Naudoju teatrą ir dramą kaip tarpkultūrinio konflikto transformacijos įrankius, - sako A. Volkas. – Čia susipina daug traumų: istorinė trauma, susijusi su praeities įvykiais, kolektyvinė trauma, kai kas nors yra įvykę grupei žmonių ir paliesti visi, paveldima trauma, kai, tarkime, alkoholizmas pasireiškia keliose kartose“. Vasarą kartų traumos terapijos metodą išvystęs psichoterapeutas ketina pirmą kartą aplankyti Lietuvą, iš kurios kilęs jo tėvas.

Kaip tapti XXI a. mokytoju?

Sužinojote, kad skvere iškirs medžius, ir Jus apėmė neviltis? Vis atsitrenkiate į šaligatvius užgriozdinusius automobilius, keikiatės, bet nežinote, ką daryti? Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas turi patarimą, kaip ginti viešąjį interesą: „Galbūt yra ir efektyvesnių būdų, bet vienas tokių yra sukelti ribinę situaciją, tai yra, pačiam neperžengti įstatymo leistinos ribos, bet sukelti tokią situaciją, kad kažkam jau atrodytų, kad peržengei. Tada kyla diskusija ir galima bandyti šnekėtis, kur iš tikrųjų yra riba ir ar ji tikrai tinkamoje vietoje“.
Dar vienas aktyvaus vilniečio patarimas – apsišarvuoti kantrybe ir stengtis neperdegti, tikintis, kad protestuojant ir aktyviai veikiant rezultatas bus greitas.

„Mūsų per mažai, kad vieni kitus diskriminuotume“, – pasirašydamas Partnerystės įstatymą 2014 m. sakė Estijos Prezidentas Toomas Hendrik Ilves.
Estijos Seime priimtas įstatymas įsigaliojo 2016 m. Pagal šį įstatymą registruoti partnerystę gali tiek skirtingų lyčių, tiek vienos lyties partneriai. Europos sąjungoje liko šešios valstybės, kuriose šeimos santykiai, kurie nėra santuoka, nėra teisiškai apginti – Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Lenkija, Latvija ir Lietuva. Vyro ir moters partnerystę įteisinantį įstatymą Lietuvos Seime 2016 m. blokavo konservatoriai. Šioje Seimo kadencijoje Partnerystės įstatymą ruošiasi iš naujo teikti liberalai.
Viešosiose diskusijose apie šeimą ir jos teisinę apsaugą dažnai girdima sąvoka „krikščioniškos vertybės“. Partnerystės įstatymui ir partnerystės kaip šeimos santykių formos įteisinimui prieštaraujančių politikų teigimu, krikščioniškos vertybės su tokiu įstatymu nedera. Tačiau katalikiškoje Maltoje katalikai remia LGBT* žmonių teises ne nepaisant krikščioniškųjų vertybių, o būtent dėl jų. Civilinė tos pačios lyties asmenų partnerystė Maltoje įteisinta nuo 2014 m.

II Pasaulinio karo temą mokyklų vadovėliuose analizavę istorikai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Čekijos ir Rusijos leidžia giliau pažvelgti į kolektyvinę atmintį ir jos perteikimo naujoms kartoms mechanizmus.

Viena parodos iniciatorių ir organizatorių Kristina Smolijaninovaitė iš Europos Sąjungos-Rusijos pilietinės visuomenės forumo sako, jog net tokia regis klausimų nekelianti tema kaip Holokaustas nušviečiama skirtingai – Rusijoje vis dar kalbama ne apie žydų, o apie „tarybinių piliečių“ žudynes, Vokietijoje tai centrinė tema, kuriai istorijos vadovėliuose skiriama daug dėmesio, Lietuvoje smulkiai nedetalizuojamas vietinės valdžios ir vietos žmonių dalyvavimas, o Čekijoje Holokaustas pristatomas kaip buvęs „ten, Rytų Europoje“, bet ne Čekijoje. Net karo pradžia ir pabaiga skirtinguose vadovėliuose gali būti nurodoma skirtingai.

Istoriko iš Rusijoje veikiančios nevyriausybinės istorinės atminties organizacijos „Tarptautinis Memorialas“ Nikitos Lomakino teigimu, Rusijoje paroda sukėlė didelį susidomėjimą – atidarymą nepalankiai nušvietęs valstybinis televizijos kanalas padarė reklamą. „Po reportažo skambino pasipiktinę mokytojai, važiavo parodos pažiūrėti su moksleiviais net iš Pamaskvės, porą valandų traukiniu. Žmonės jau yra įgavę imunitetą propagandai“.

Gerų paminklų pavyzdžių Lietuvoje pasitaiko, bet dar nėra gerosios praktikos, kokiu keliu dera priimti sprendimą dėl viešosios erdvės sutvarkymo, – mano kaunietis skulptorius Lukas Šiupšinskas.

Kūrybai menininką gali įkvėpti ir betonas. Romantinį kūrėjo, kaip besikankinančio prie molberto, įvaizdį L. Šiupšinskas siūlo atidėti į šalį: „Kūrybininkas turi būti gerai pavalgęs, gerai pailsėjęs, gerai išsimiegojęs, jam kūryba prasideda jei ne nuo 8 iki 17, tai bent jau panašiu laiku. Tai kaip raumuo – jeigu jį lavini, įkvėpimo tau niekada netruks".

Praeitos Vyriausybės planus skubos tvarka atnaujinti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ir dar iki Valstybės šimtmečio minėjimo paversti juos Konferencijų centru lėtina galima korupcija. Nepritariantys rekonstrukcijos planams tikisi, jog sumažėjus skubai bus daugiau skaidrumo ir diskusijų dėl bendros Senųjų Vilniaus žydų kapinių, kuriose stovi Sporto rūmai, vizijos. Tarptautinę peticiją, kurioje prašoma atkurti ankstesnių režimų niokotas kapines ir atsisakyti minties jų viduryje kurti renginių centrą, jau pasirašė daugiau nei 38 tūkst. žmonių.

Profesoriaus Broniaus Sipavičiaus, gydytojo, knygnešio, visuomenės veikėjo, tarpukario Lietuvos sveikatos ministro tremtyje iš beržo tošies sukurta knyga dukrai tapo vienu svarbiausių Vilniaus knygų mugės metu vykusios parodos „Šerdis“ eksponatų. Taip mintys praauga istoriją ir ją kuria. Apie žmogaus, knygos ir medžio ryšius kalbamės su „Knygų šalies“ ir kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ įkvėpėja dailininke Sigute Chlebinskaite, literatūros tyrinėtoja Akvile Rėklaityte ir prof. Br. Sipavičiaus anūke Violeta Pikeliene.

Nusirašinėjantys moksleiviai linkę manyti, kad „nusirašinėja visi“. Skaidrumo organizacijos TILS surengto eksperimento metu dalis moksleivių suėmė save į rankas. Labiausiai pasirašyti sąžiningumo pasižadėjimai paveikė tuos, kurie nusirašinėja tik kartais: ketvirtadalis jų liovėsi nusirašinėti atsiskaitymų metu.