Arijos dekonstrukcija

Kaip mylėti, kai tavo meilė iš esmės negalima? Kodėl visuomenė vis dar neleidžia mylėti? Vilniuje parašytoje Stanisławo Moniuszko operoje „Halka” – Halka neištveria milžiniško socialinio spaudimo, besipriešinančio jos meilei.

Operos centre – kalnietė mergina Halka, įsimylėjusi bajorą Janušą. Bet Janušas veda kilmingą Zofiją, nors tikroji, tik neįmanoma, meilė vystosi tarp jo ir Halkos. Tuo metu vieši santykiai tarp jų buvo tiesiog neįsivaizduojami: juos draudė judviejų klasiniai skirtumai. Didžiausia operos drama yra apie užgniaužtus jausmus ir apie tai, kaip visuomenės luominė atskirtis griauna tikrų žmonių gyvenimus. Ir nors Halką myli kaimietis Jontekas, ji pati jį atstumia.

Halkos arija „Ha! Dzieciątko nam umiera“ – „Ak! Mūsų kūdikis miršta“ – finalinis operos epizodas. Joje Halka viena, išduota stovi prie bažnyčios, kurioje tuokiasi Janušas, ir laidoja judviejų vaiką. Ji pyksta ir nori atkeršyti Janušui, bet galiausiai – apsisprendžia nusižudyti pati. Ji šoka į upę ir nusiskandina.

Muzikologė ir teatro istorikė Vida Bakutytė mintinai žino visas tris Halkos versijas – dvi iš jų pastatytos Vilniuje. Ji sako, kad „Halkoje“ destruktyvi visuomenė lėmė asmens destrukciją.

Dirigentas Vytautas Lukočius dirbo kartu su Virgilijumi Noreika, įrašinėdamas garsiąją Jonteko dumką. Jis sako, kad Halkos tragedijos priežastis – visuomenės socialinė atskirtis – vis dar niekur nedingusi. Jis mano, kad šiandien visuomenė lygiai taip susikaldžiusi, tik ne luomais, o ekonomiškai.

Meno istorikė Magdalena Moskalewicz kuravo instaliaciją „Halka/Haiti“ Venecijos bienalės Lenkijos paviljone. Joje buvo demonstruojamas videodarbas, kuriame „Halka“ buvo atliekama nedidelio Haičio kaimelio centre, ant žvyrkelio. Haitis ir Lenkija turi menkai žinomą istorinį ryšį, bet Haičio Lenkai, la Polone, puikiai perprato „Halkos“ tragediją. Odos atspalvis ten lemia panašią atskirtį į tą, kurią Moniuszko aprašė 19 a. Lenkijoje.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Magdalena Kozlovskaja

Ką reiškia matyti, kaip mylimas žmogus gyvena ne taip, kaip manai, kad jam geriausia? Kaip jį apsaugoti? Ir ar reikia jį saugoti? Ką reiškia tėvui stovėti prie durų, už kurių įkalinta jo dukra? Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas“ – mylinčio tėvo drama.

Pagrindinis operos personažas Rigoletas – rūmų juokdarys, dirbantis Hercogui. Bet Hercogas yra besaikis mergišius, kuris visų pirma suvilioja Grafo Monterone dukrą. O kai Monterone ateina į rūmus apginti savo dukros garbės, Rigoletas iš jo juokiasi. Monterone, išgirdęs šitokį nejautrumą, prakeikia Rigoletą. Tačiau kai Hercogas užsinori paties Rigoleto dukros Džildos – kurią visą gyvenimą jis slėpė nuo pasaulio ir išleisdavo tik į bažnyčią – Hercogo įsakymu dvariškiai ją pagrobia ir uždaro rūmuose.

Čia Rigoletas ir dainuoja savo ariją „Cortigiani vil razza dannata“. Jis stovi prie Hercogo rūmų durų ir prašo atiduoti jam jo dukrą. Jis prakeikia dvariškius, kurie ją pagrobė, nusižemina ir apgailestauja už savo klaidas ir pokštus. Jis maldauja grąžinti jam vienintelį turtą. Bet Džilda yra įsimylėjusi Hercogą ir, galiausiai, Rigoletui nusprendus jam atkeršyti, ji pasiaukoja jį gindama. Rigoletas, gavęs aukos kūną, tik atvėręs maišą supranta, kad jame jo dukra.

Operos solistas Kostas Smoriginas Grafo Monterone partiją dainavo Bregenzo festivalyje. Verdi jis vadina jautriu kompozitoriumi, kurio gana paprastoje muzikoje slypi gili, paslaptinga mintis. Jis sako, kad Rigoleto arijoje labai gerai atsispindi nuoširdus dukrą praradusio tėvo skausmas.

Stand-up komikas ir rašytojas Domas Raibys sako, kad Rigoletas, būdamas juokdarys, turi gerai žinoti visuomenės ydas, o tuomet – natūralu – nuo jų nori apsaugoti savo dukrą. Bet tokie ketinimai pasmerkti neišsipildymui. Jis pasakoja, kad kiekvienas nors kartą buvęs universitete žino, ką reiškia, kai griežtų tėvų vaikas „pajunta tūso jėgą“.

Aleksandra Kerienė yra garso režisierė ir tonmeisterė. 2017 m. ji, drauge su savo vyru, įrašinėjo „Rigoletą“ su pasaulinio garso žvaigždėmis Dmitrijumi Chvorostovskiu ir Nadine Sierra. Judviejų įrašas buvo nominuotas Grammy apdovanojimui. Ketverius metus ji gyveno „Rigoleto“ muzikoje ir sako, kad tai opera, kurios norisi klausytis ir klausytis. Aleksandrai tai pasakojimas apie kilnią pareigą rūpintis savo vaikais. Ir pats rūpinimosi aktas jai savaime yra svarbus.

Dirigentas Martynas Staškus buvo Verdi „Rigoleto“ pastatymo LNOBT muzikos vadovas 2003 metais. Jis sako, kad Rigoleto arijos partitūra jam panaši į šiuolaikinę kardiogramą. Ir iš tiesų: tiek joje nerimo ir skausmo, kad matosi net natose.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Magdalena Kozlovskaja

Richardo Strausso operos „Elektra“ centre esančiai princesei Elektrai trūksta tėvo. Ji kupina ilgesio, todėl kupina pykčio. Kančia yra vienintelė jos gyvenimo būsena. Ji tampa priklausoma nuo kančios. Kančia tampa jai maloni.

Vaikystėje jos akyse motina Klitemnestra nužudė tėvą Agamemnoną. Nuo pat tada Elektra teturi vieną tikslą: tuo pačiu kirviu motinai ir jos vyrui atkeršyti. Ji tiki, kad tik tai gali ją išvaduoti nuo skausmo ir tėvo sielai suteikti ramybę.

Pirmoji jos scena, monologas „Allein! Weh, ganz allein“ – „Viena! Tokia viena“ – tai kasdienis jos ritualas prisimenant tėvą. Jo metu ji užhipnotizuoja save ir įsivaizduoja, kaip atkeršijusi motinai triumfuoja.

Operos solistė, sopranas Aušrinė Stundytė Elektros vaidmenį atliko Zalcburgo festivalyje. Ji sako, kad emocijų gylis Richardo Strausso kūriniuose panašus į tą, kurį ji išgyveno paauglystėje. Jai Elektra – ne kokia išprotėjusi psichopatė, kaip įprasta ją matyti, o vaikas, išsiilgęs tėvo meilės.

Kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė yra tikra Richardo Strausso muzikos apaštalė. Jo „Salomėjos“ įrašų kasetes ji nešdavosi iš šeimos į šeimą ir apie operą pasakodavo taip įtraukiančiai, kad ja susižavėdavo konservatyviausi. Ji sako, kad Straussas taip įtikinamai kuria personažus, kad laisvai gali susitapatinti su Elektra, bet atsitraukęs supranti, kad iš tiesų juk nieko panašaus gyvenime nepadarytum.

Aktorė Greta Šepliakovaitė Elektros vaidmenį atliko Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklyje, režisuotame Jaša Koceli. Elektros vaidmenį ji dedikuoja savo tėčiui, kurio vaikystėje jai labai trūko. Tas tėvo ilgesys, kurį patiria Elektra, jai gerai pažįstama būsena. Bet nepažįstamas Elektros kerštas ir pyktis – nebent griaunantis sistemą. Jos manymu, Elektra yra tokia moteris, kuri nori gyventi gyvenimą taip, kaip jai atrodo teisinga, o ne kad įtiktų motinai ar jai tarnaujančiam chorui.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Magdalena Kozlovskaja

Ilgus žiemos vakarus užsidaręs namuose matai tik pro langą prabėgantį gyvenimą. Lygiai kaip ir Erika iš Samuelio Barberio operos „Vanessa“.

Operoje – užsidariusi rūmuose Vanessa dvidešimt metų laukia prarasto mylimojo Anatolijaus. Kartu su ja nuo pasaulio atskirtos jos dukterėčia Erika ir Baronienė. Visos trys tuščiuose namuose jaučiasi įkalintos savo pačių skausmo ir vienatvės. Galiausiai rūmuose pasirodo jaunas, žavus vyras vardu Anatolijus. Bet paaiškėja, kad tai ne tas, kurio laukė Vanessa. Šis Anatolijus – jos žuvusio mylimojo sūnus tokiu pat vardu. Vanessai jį atstūmus, Anatolijų įsimyli Erika. Bet kai Vanessa supranta, kad jaunasis Anatolijus gal net geriau nei tas, kurio ji laukė, jis palieka Eriką ir su Vanessa išvyksta į Paryžių. Tada jau Erika užsidaro rūmuose, savo vienatvėje ir laukia.

Erikos arija „Must the winter come so soon“, kurioje ji klausia, ar skausmo žiema turi ateiti taip greit, skamba dar prieš jai sužinant skaudžią istorijos pabaigą. Pro tamsių rūmų langą ji žvelgia į pasaulį, kuriame laksto elniai ir ūbauja pelėdos. Ir pati ūbauja skausmo ir vienatvės kupiną dainą.

Baritonas Steponas Zonys yra tikras Barberio operos fanas. Jis sako, kad Erikos arija yra tapusi beveik mecosopranų himnu. Ją, nors ir trumputę, nėra paprasta atlikti. Šita arija „tarsi prasidėjo ir niekad nesibaigia, eina kaip Erikos sapnai – kažkur toli toli“, – sako jis ir priduria, kad jai atlikti reikalinga begalinė kantilena, dainingumas.

Laura Dubosaitė, psichologė, LMTA lektorė ir, svarbiausia, smuikininkė, sako, kad ši arija kupina vienatvės ir slogių išgyvenimų. Laura žino, kad skausmas kaip upė, į kurią įbridęs, turi perbristi į kitą krantą – ir tai užtrunka. O Erikos situacija kažkuo panaši į tą, kurioje šiandien atsidūrė daugybė žmonių: ji, fiziškai ir socialiai atskirta nuo pasaulio, išgyvena prabėgančio laiko gedulą. Laura pasakoja, kad tokia patirtis gali iššaukti išgyvenimus, kuriuos manėme supratę, santykius ir situacijas, su kuriomis lyg ir susigyvenome.

Pataisymas: Opera prasideda ne žodžiais „bulvių košė“, o „perlinių kruopų sriuba“. Vanessos partija prasideda žodžiais „per daug padažų”.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Magdalena Kozlovskaja

Naktis yra laikas, kai dieną sėkmingai slėptos tamsios mūsų paslaptys lenda į paviršių ir ima dirginti sąžinę. Naktį tai, kas išeina iš mūsų lūpų tampa nebekontroliuojama – ima veikti pasąmonė. Ir Ledi Makbet iš Giuseppe Verdi operos „Makbetas“ savo siaubingus nusikaltimus išduoda tik lunatikuodama vidurnaktį.

„Makbetas“ – Verdi opera, sukurta pagal Shakespeare'o tragediją apie karvedį Makbetą, kuriam raganos išpranašauja Škotijos karalystės sostą. Makbeto žmona Ledi Makbet valdžios trokšta netgi labiau negu vyras. Ji įkalba vyrą nužudytį karalių ir taip pagreitina pranašystės išsipildymą.

Ant Ledi Makbet pečių krinta vis daugiau ir daugiau žmogžudysčių, ji nebepajėgia jų slėpti ir neišlaiko. Vaikščiodama per miegus ji dainuoja ariją „Una macchia e qui tuttora“, kurios metu nuo rankų bando nuplauti kraujo dėmės. Ji suvokia, kad tai, kas padaryta, jau padaryta, ir nebėra kelio atgal.

Muzikos kritikė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalo „Bravissimo“ vyriausioji redaktorė Laūra Karnavičiūtė Ledi Makbet rolę moka mintinai, nes jos mama – operos solistė Sigutė Stonytė – sukūrė vieną ryškiausių Ledi Makbet vaidmenų Lietuvoje. Ji sako, kad ši arija yra ryškiausias įrodymas, kad Ledi Makbet dar likę žmogiškumo.

Sopranas Raminta Vaicekauskaitė Ledi Makbet atlieka Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklyje. Kalbėdama apie Ledi Makbet ji sako „aš“ ir todėl iki pat šiol bijo savo rolės: „Įsigyveni, o ten tekstas toks, kad pagaugai eina per kūną!”

Aktorė Viktorija Kuodytė Ledi Makbet vaidino Algirdo Latėno spektaklyje Valstybiniame jaunimo teatre, o iš kitos pusės prie „Makbeto“ galėjo prisiliesti Eimunto Nekrošiaus spektaklyje vaidindama Laumę. Ji tiki, kad Ledi Makbet žudo norėdama padėti savo vyrui, tik jos mintys jai nebepaklūsta ir nuveda per toli.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė

Ar yra taip skaudėję, kai atrodo, kad dėl savo partnerio padarysi bet ką, o jis nuo tavęs tik tolsta? Darosi vis šalčiau. Bet tavo karšta širdis pasiruošusi pereiti visus išbandymus. Taip šiuolaikinio danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno operoje „Sniego Karalienė“ jaučiasi Gerda.

Istorija apie Gerdą ir Kajų gyva jau bemaž 200 metų. Hanso Christiano Anderseno sukurtoje pasakoje „Sniego Karalienė“ du draugus išskiria į vieno iš jų širdį įsiskverbęs šaltis. Kajų pagrobia Sniego Karalienė ir nusitempia į ledo rūmus, o Gerda sukaupusi visą drąsą eina jo ieškoti.

Abrahamsenas operoje Gerdą ir Kajų paverčia vidurio amžiaus krizę išgyvenančia pora. Kajus suserga psichine liga ir atitolsta nuo Gerdos, o ji renkasi su juo būti. Beslaugydama Kąjų ji užmiega ir sapnuoja savo vidinę kelionę.

Muzikologė ir muzikos ekspertė Veronika Janatjeva puikiai supranta šiuolaikinę operą. Ji sako, kad Abrahamsenas tiesiog apsėstas sniego idėjos ir Gerdą laiko stulbinančią transformaciją patiriančiu personažu. Iš išsigandusios mergaitės ji tampa suaugusia moterimi, turinčia priimti sprendimus ir kreiptis pagalbos.

Aktorius ir režisierius Paulius Tamolė, šią vasarą pristatęs savo „Sniego Karalienės“ versiją, pasaką mato kaip tobulą pavyzdį savo vaikams. Jį žavi Gerdos auka dėl Kajaus – tokiame geste jis mato stiprybę ir grožį.

Su Gerda puikiai tapatintis galinti Gustė keletą metų gyveno su žmogumi, sirgusiu depresija. Besiklausydama Gerdos arijos ji tarsi pamatė save iš šono. Kaip ir Gerdos, jos gyvenimas tuo metu sukosi tik aplink jį. Bet galiausiai ji suprato, kad žmogaus vien meile nepakeisi.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė

Kai jautiesi įstrigęs situacijoje, kai negali išvengti tragedijos, nes atrodo, kad pasirinkimai tik du: išduoti arba išduoti. Tada sustoji ir paklausi savęs: kodėl man? Giacomo Puccini operoje Toska garsi operos solistė Floria Tosca atsiduria tokiuose spąstuose.

Tosca įtarinėja, kad jos mylimasis Mario Cavaradossi, tapydamas kitą moterį, slepia naujus jausmus. Dar daugiau – į bažnyčią įsiveržia policijos persekiojamas politinis kalinys Angelotti, kurį Cavaradossi nusprendžia išgelbėti – paslėpti nuo policijos vado barono Scarpia. Jis vėliau tai išsiaiškina ir prieš Cavaradossi turi ne tik kaltinimą, bet ir pavydi jam Toscos. Todėl ją priverčia stebėti jos mylimojo kankinimą. Ir iškelia Toscai sąlygą: arba ji su juo permiega, arba Cavaradossį jis nužudys.

Tada laikas sustoja. Kupina nevilties Tosca kreipiasi į Dievą arija Vissi d’Arte, Vissi d’Amore – gyvenau dėl meno, gyvenau dėl meilės. Ji klausia – už ką jai tiek skausmo? Kodėl ji, visada gyvenusi dorai, turi patirti tokią kančią? Bet Tosca atranda išeitį: ji nuduria prie jos priekabiaujantį Scarpią peiliu.

Operos solistė, sopranas Inesa Linaburgytė Toscos vaidmenį kūrė ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip režisierė. Jai visada įdomu, kaip žmogus – ar personažas – pasiekia ribą, kai įvyksta asmenybės transformacija. Toscoje ji mato lūžį, kuris jai neduoda ramybės iki pat šiol – kaip tiek šviesos žmoguje taip greit užgęsta.

Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė Toscą išgirdo Niujorko Metropolitano operoje. Jai tuo metu sergant depresija Vissi d’Arte, Vissi d’Amore padėjo suprasti, kad ji ne viena.

Muzikologė Beata Baublinskienė Toską paauglystėje pirmą sykį išgirdusi per televizorių galvojo, kad tikrai jos nemėgs. Vėliau, geriau su ja susipažinusi, Toscą ji pamatė kaip ryškų, pilnatūrį moters personažą, atskleistą iš įvairių pusių.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė

Kai jautiesi įstrigęs situacijoje, kai negali išvengti tragedijos, nes atrodo, kad pasirinkimai tik du: išduoti arba išduoti. Tada sustoji ir paklausi savęs: kodėl man? Giacomo Puccini operoje Toska garsi operos solistė Floria Tosca atsiduria tokiuose spąstuose.
Tosca įtarinėja, kad jos mylimasis Mario Cavaradossi, tapydamas kitą moterį, slepia naujus jausmus. Dar daugiau – į bažnyčią įsiveržia policijos persekiojamas politinis kalinys Angelotti, kurį Cavaradossi nusprendžia išgelbėti – paslėpti nuo policijos vado barono Scarpia. Jis vėliau tai išsiaiškina ir prieš Cavaradossi turi ne tik kaltinimą, bet ir pavydi jam Toscos. Todėl ją priverčia stebėti jos mylimojo kankinimą. Ir iškelia Toscai sąlygą: arba ji su juo permiega, arba Cavaradossį jis nužudys.
Tada laikas sustoja. Kupina nevilties Tosca kreipiasi į Dievą arija Vissi d’Arte, Vissi d’Amore – gyvenau dėl meno, gyvenau dėl meilės. Ji klausia – už ką jai tiek skausmo? Kodėl ji, visada gyvenusi dorai, turi patirti tokią kančią? Bet Tosca atranda išeitį: ji nuduria prie jos priekabiaujantį Scarpią peiliu.

Visi žinome tokį žmogų: jam nesunku suvilioti ir permiegoti, o ryte atsikelti ir pamesti. Toks lengvumas ir žavi, ir pykdo, ir skaudina. Mozarto operos „Don Žuanas” centre – viliotojas, malonumų ieškotojas, laisvamanis vyras, kuriam nerūpestingumo gal daug kas slapčia pavydi.

Operoje Don Žuanas bando suvilioti visas kelyje sutiktas moteris Donna Anną, Donna Elvirą ir Zerliną, o jį visur lydi ištikimas tarnas Leporello.

Pačioje operos pradžioje Donna Annos tėvas Komandoras bando apsaugoti savo dukrą nuo suvedžiotojo – jis iškviečia Don Žuaną į dvikovą, bet ją pralaimi – Don Žuanas jį nuduria. Finalinėje scenoje Komandoras sugrįžta akmeninės statulos pavidalu ir atkeršija už visus Don Žuano nusikaltimus, pasiimdamas jį kartu su savimi į pragarą. Į operos finalą šįkart ir gilinsimės.

„Don Žuanas“ – komedija ar tragedija? Ar legendinio suvedžiotojo Don Žuano veiksmai – lengvabūdiškumas ar destruktyvi, kitų gyvenimus griaunanti veikla? Į šiuos klausimus mums padės atsakyti pašnekovai, vienaip ar kitaip pažįstami su Don Žuanu.

Muzikologė Junija Galejeva Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto baroko operos kursą. Ji sako, kad Mozartas „Don Žuane“ tobulai suderina grožį ir skausmą, gėrį ir blogį, komediją ir tragediją. O pats Don Žuanas – genialus manipuliatorius, turintis tik dvi su puse arijos ir visose nepagaunamas.

Kristina Stankevičiūtė yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė, disertacijos apie Don Žuano legendas ir jų interpretacijas autorė. Ji tiria don žuanizmo reiškinį visuomenėje ir mano, kad Don Žuanas tik tikrina mūsų įsitikinimų ribas – be tokio žmogaus pasaulis daug nuobodesnis.

Baritonas Laimonas Pautienius Don Žuaną dainavo penkiuose pastatymuose. Jam sunku patikėti, kad Don Žuanas gali būti blogas žmogus. Jis juk myli visas sutiktas moteris, tik kartais jam reikia pasitraukti į šoną. O gailėtis jam nėra ko, jis tiesiog toks.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė

Kaip jaustis, kai tavo vyras su savo meiluže susitaria tave nužudyti? Kaip jaučiasi Indrė, žinodama, kad jos vyras Ansas Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ išplaukia į Tilžę žinodamas, kad grįždamas ją paskandins? Indrė mato dvi išeitis: nusižudyti arba būti nužudytai vyro.

Operos centre – trys pagrindiniai veikėjai: Indrė, Ansas ir Bušė. Ansas ir Indrė – susituokę, turi du mažus vaikus, bet vieną dieną į jų šeimą atvyksta tarnaitė Bušė ir įneša daug chaoso. Ji vilioja gerbiamą ir pasiturintį žveją Ansą, o jos vilionėms Ansas nepajėgia atsispirti. Vis dėlto jų romanui yra viena kliūtis – Indrė.

Bušė įtikina Ansą ją nužudyti. Tam Bušė ir Ansas suplanuoja kelionę į Tilžę – kad pašalintų Indrę iš kelio. Bet Indrė nujaučia prieš ją rengiamą sąmokslą. Todėl ji nusprendžia palengvinti Ansui darbą ir nusižudyti pati. Tada ir suskamba pagrindinė operos arija „Į Miniją norėčiau“, į kurią šiandien pažvelgsime iš arčiau.

Giedrius Kuprevičius yra kompozitorius ir operos muzikinis redakorius. O taip pat ir kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys, iš pirmų lūpų žinantis muzikoje paslėptas prasmes ir harmonijas.

Sopranas Rita Petrauskaitė atlieka Indrės vaidmenį Klaipėdos muzikinio teatro pastatyme. Ji tikra, kad Indrė – stipri moteris, tik įsprausta savo meto taisyklių, kai gėda išsiskirti.

Simas Knapkis – laivadirbys, vaidinęs Ansą bendruomenės spektaklyje. Jis puikiai žino, kokiais laivais plaukiojo žmonės XIX a. pabaigoje ir kaip nuplaukti į Tilžę šiandien. O kartu ir marių paslaptis, kuriomis permirkusi operos muzika.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė