Nors iki tikrosios gandrų sugrįžimo dienos, Gandrinių, kovo 25-ją, dar beveik mėnuo, gandrai jau skrenda Lietuvos link. Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos vadovas dr. Mindaugas Dagys pasakoja, kur žiemojo mūsų gandrai, kada jų laukti Lietuvoje.

Baltiesiems gandrams lizdus mūsų protėviai pradėjo kelti seniai, profesorius Tada Ivanauskas rašo, kad ne mažiau kaip 2 000 metų tęsiasi ši draugystė. Ornitologas Mindaugas Dagys pasakoja, kaip sutvarkyti nukentėjusius per žiemą gandralizdžius, kaip įrengti naują gandralizdį šalia sodybos.

Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo numelioruoti drėgni plotai, sunaikinti upeliai, žeme užverstos kūdros, tuomet, varliagyviai neteko nerštaviečių. Apie kuriamus vandens telkinius paaiškino Aplinkos ministerijos Gamtos politikos grupės vyriausiasis specialistas Eduardas Vaitkevičius, kuris atkreipė dėmesį, kokių leidimų reikia, kokie reikalavimai keliami, norint išsikasti kūdrą savo sklype.



Ved. Selemonas Paltanavičius ir Alvyda Bajarūnaitė

Vilkas – sena mūsų gamtos rūšis, visada turėjusi mokėti gyventi su žmonėmis. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius pasakoja, kokius pokyčius mato šių dienų vilkų populiacijos įpročiuose ir veiksmuose.

Lietuvoje stumbrai gyvena daugiau kaip 50 metų. Šiuo metu didžiausios bandos Panevėžio rajone, o ten mažai girių, tad, kol kas stumbrai perkeliami į Žvėrinčių Telšių rajone, o vėliau jie keliaus į Pietų Lietuvą, sako medžioklėtyrininkas Artūras Kibiša.

Ši žiema atskleidė vieną svarbų faktą – taip vieningai pasiryžusių padėti gyvūnams žmonių seniai neregėjome. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijosi viskuo – patarimais, pastebėjimais, pasakojo apie savo nuveiktus darbus.

Ved. Alvyda Bajarūnaitė ir Selemonas Paltanavičius

Profesorius T. Ivanauskas rašė, kad Lietuvos kurapkų populiacija visada priklausė nuo žiemos. Ypač sunki buvusi 1937-38 metų žiema, kai vaikai eidami į mokyklą rasdavo sušalusias kurapkas, o nusilpusias gaudė paukštvanagiai ir galabijo varnos. Kaip šiandien padėti kurapkom?

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Paukščių skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis pasakoja, kodėl dažnai pelėdiniai paukščiai tampa šalčio ir bado aukomis, ir primena, ką daryti, radus negyvą paukštį.

Fortų tyloje glūdi retoji gyvybė. Kauno marių regioninio parko ekologas Mindaugas Kirstukas primena, kodėl žiemą negalima lankytis fortuose – ten žiemoja šikšnosparniai, o jiems reikalinga ramybė.

Kur dingo žvirbliai ? Naminis žvirblis yra intensyvaus ūkio su byrančiais grūdaisi ir kitu lesalu palydovas. Ką jam veikti švariose mūsų gatvėse, skveruose?



Ved. Selemonas Paltanavičius ir Alvyda Bajarūnaitė

Žuvinto biosferos rezervato ornitologas Arūnas Pranaitis pasakoja, kad nors pilkosios žąsys parskrenda tada, kai atrodo labai žiemiška, paskui jas – gulbės nebylės, tad, Žuvinte, kai kurie paukščiai jau pranašauja pavasarį. Kokie instinktai paukščiams praneša, kad Lietuvoje jau pavasaris? Kodėl paukščiai skuba?

Prieš savaitę Mažeikių krašte po sniegu rasta žiedus kelianti triskiautė žibuoklė paglostė akis. Gal tai pavasario ženklas ?

O kol kas, žiemai nesitraukiant, vis dažniau kalbame apie „baltąjį badą“ ir gyvūnus ištikusius ekstremalius išbandymus. Medžioklėtyrininkas Petras Adeikis sako, kad sniegas ir iki 20 laipsnių šalčio naktimis nėra pavojingi žvėrims ir dabar pati svarbiausia pagalbos priemonė gyvūnams – ramybė.


Ved. Selemonas Paltanavičius ir Alvyda Bajarūnaitė

Kalbininkas, lietuvių skalikų veislės puoselėtojas Marius Smetona, vienas monografijos „Lietuvių skalikai“ autorių, apžvelgia visą turimą veislės istoriją, pasakoja, kuo įdomus lietvuių skalikas ir kokios jo auginimo perspektyvos.

Daugelio žvėrių ir paukščių jaunikliai iki suaugusių amžiaus neišgyvena. Tai – natūrali atranka. Nors juos reikia globoti, gydyti, suteikti būtiną pagalbą, tačiau vienaip turime žiūrėti į gamtoje likusius paliegusius gyvūnus, kitaip - į žmonių, jų technikos sužalotus, suluošintus, sako biologas Eugenijus Tijušas.

Malonios pavasariu dvelkiančios naujienos - šiuo metu jau gieda šiaurinės pilkosios zylės, kliuksi bukučiai, šakomis groja margieji geniai. Ūkauja į savo perimvietes sugrįžusios pelėdos. Lapės pradeda rują, kuri truks visą mėnesį. Savo šeimų reikalais domisi vilkai, vestuves kelia kiškiai.



Ved. Selemonas Paltanavičius ir Alvyda Bajarūnaitė

Žiemą Klaipėda ir Kuršių Nerijos gyvenvietės pakvimpa stintomis. Stinta - ypatinga žuvis, neršianti gėluose vandenyse, o auganti – jūroje, pasakoja Gamtos tyrimų centro mokslininkas ichtiologas, daktaras Žilvinas Pūtys, paaiškindamas, kodėl stintos kvepia agurkais.

Ar žinojote, kad giliuose Aukštaitijos ežeruose gyvena ežerinės stintelės, paprastai užaugančios iki 10 centimetrų ilgio? Tačiau, dėl vis šylančio vandens, ši rūšis retėja, apgailestauja Albertas Kaminskas, Aukštaitijos ežerų žvejas, savo tinklus merkęs daugelyje ežerų.

O kaip geriausia kepti stintas, receptą išduoda juodkrantiškė Dalia Šopienė, kuriai stintavimas yra beveik jos kieme vyktanti šventė.



Ved. Selemonas Paltanavičius ir Alvyda Bajarūnaitė

Miškininkas, fotografas Jonas Barzdėnas, besidarbuojantis Aukštaitijos miškuose, primena, kad lesyklą įrengti reikėjo dar rudenį, mat, paukščius reikia pratinti prie tam tikros vietos. O kai paukščiai pripranta, juos galima nuo delno lesinti.

Paukščiai – vieni krebžda šakose, kiti žarsto sniegą, dar kiti lekia prie žmonių, kur tikisi rasti lesalo. O kuo ir kodėl būtina lesinti paukščius? Profesorius Stasys Juknevičius, prisimena laikus, kai ūkininkai palikdavo grūdų liekanų laukiniams paukščiams. Tai siūlo daryti ir dabar.

Nors šaltis žvėris ir paukščius bent trumpam privertė susigūžti ir kuo ilgiau likti guoliuose bei nešvaistyti energijos, dabar jie - dar nepavargę, nenusilpę.

Ved. Alvyda Bajarūnaitė, Selemonas Paltanavičius

Daugeliui mūsų vilkas vis dar nežinomas girios padaras, kurio reikia bijoti. Tačiau vilkų elgesys keičiasi - jie jau ne tie baikštūs, žmogaus lyg ugnies bijantys girios žvėrys. Jie – išradingi ir protingi, sako Petras Dabrišius Telšių miškuose esančio Žvėrinčiaus sumanytojas ir įkūrėjas, bene geriausiai asmeniškai vilkus pažįstantis žmogus.

Žaliaskarės eglutės mus džiuginusios visą mėnesį, šiandien jau barsto spyglius. Tačiau eglutėmis, kurių mūsų namuose per šventes buvo gal net milijonas, gali būti naudojamos žirgų šėrimui. Panevėžio rajone, Molainių žirgyno savininkė Daiva Zavadskienė priminė, kad eglutės žirgams yra ir žaislas, ir raciono papildymas. O daugiausiai eglučių iškeliauja į biokurą, jų kasmet taip surenkama šimtai tonų. Ir miestai tam pasiruošę, pvz., Jonavoje yra 16 eglučių surinkimo vietų, pastebi įmonės „Jonavos paslaugos“ direktoriaus pavaduotojas Povilas Beišis.

Ved. Alvyda Bajarūnaitė, Selemonas Paltanavičius

Kaičiasi laidos vedėjų komanda, pokalbis su ilgamečiu laidos redaktoriumi Adolfu Drungilu. Gulbė nebylė – ypatinga rūšis, kuri išgyveno tik veista, globota ir saugota žmogaus. Tačiau jos globa, kaip sakė ornitologas Julius Morkūnas, nėra šių gulbių šėrimas žiemą vasarą ir jų prigimties tolinimas nuo gamtos. Ved. Selemonas Paltanavičius ir Audronė Šopagaitė

Paskutinį šių metų šeštadienį apie visų metų paukščių pasaulio vaizdą, jo ypatybes, klausiame Ventės ornitologinės stoties vedėją Vytautą Jusį. Kaip atrodo žvėrių metai? Mes dažnai kalbame apie vieną rūšį, apie kitą, o štai kaip gyvuoja jie visi? Tai įdomu ir visiems rūpi. Apie tai kalbamės su Žemės ūkio akademijos mokslininku medžioklėtyrininku, mokslų daktaru Artūru Kibiša
Ved. Selemonas Paltanavičius ir Audronė Šopagaitė