Prieš savaitę pradėjus mokėti tiesioginės paramos už deklaruotus plotus ir ūkinius gyvūnus avansus jau išmokėta beveik 300 mln eurų. Tačiau keli tūkstančiai žemdirbių išmokų negavo. Kodėl ir ką jiems reikėtų daryti? Aiškina Nacionalinės mokėjimo agentūros skyriaus vedėjas Povilas Stelmokaitis. Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, ūkininkas Gedas Špakauskas sutinka, kad žemdirbiai padarė klaidų, bet mano, kad joms greičiau taisyti trūksta informacijos iš agentūros – tikslių pranešimų apie klaidas deklaracijose.
Skuodo rajone Visgaudžių kaime prosenelių sodyboje, mamos gimtinėje gyvenantis septyniasdešimtmetis ūkininkas Algerdas Rozga – išskirtinės giminės atstovas. Penkios kartos gyvena ir ūkininkauja tose pačiose žemėse. Neatsitiktinai jam ariama žemė kvepia senelių ir prosenelių prakaitu, primena sunkų pokarį, tremtį ir sudėtingą ūkio atkūrimą. Apie pagarbą senoliams, meilę žemei jis kalba su žmona Asta, užauginę tris vaikus, kurių du pasirinko žemdirbio profesijas, o neseniai gimęs anūkas, tikimasi bus šešta žemdirbių karta giminėje.
5 ha žemės, dvi melžiamos karvės, vištų pulkas ir trys šuniukai – toks tautodailininko Augustino Zaleckio ūkis Kretingos rajone Imbarės kaime. Medžio drožėjas mėgsta ūkinius darbus: pats aria ir sėja, traktorių remontuoja, bet daug laiko skiria ir drožybai. Pokalbis apie jo sukurtą kompoziciją “Žemaičių krikštas”, sumanytus mitinius herojus ir smagiausią jo užsiėmimą – restauruoti senus buities rakandus ir medinius mechanizmus.
Ved. Arvydas Urba

Kviečius, rapsus ir pupas auginantys tėvas ir sūnus, Vidmantas ir Edvinas Vaškai, sako, kad bando suvienyti trisdešimties metų ūkininkavimo patirtis ir naują požiūrį. Auto elektronikos mokslus baigęs Edvinas Vaškas visgi nusprendė nelikti gyventi mieste ir grįžo į tėvų ūkį Pakruojo rajone. Kartu puoselėjamas pustrečio šimto hektarų augalininkystės ūkis, nemažai dėmesio skiriama ir dirvožemiui tausoti, taikomas įsėlis ir posėlis.
Duonos kepimas tarsi meditacija. Į tokią geras emocijas dovanojančią veiklą paniro logopedė Virginija Duksienė ir Virgilijus Duksa iš Šventos kaimo, Švenčionių rajone. Jų ūkyje ir bitynas, tad ūkį pavadino Šventos duonos ir medaus dūzgėmis. Pagal seną močiutės receptą kepta duona keliauja ne tik į aplinkinius miestus, jos pirkėjų daugėja ir sostinėje.
Nuo spalio 15-osios prasidėjo vilkų medžioklės sezonas. Šiemet numatyta sumedžioti 341 vilką. Nuo 2018 metų pagal Vilko apsaugos planą yra vykdomi tyrimai, kiek vilkų šeimų Lietuvos teritorijoje gyvena. Nuspręsta, kad populiacijai išsaugoti būtina ne mažiau nei 32 šeimos, o jei gyvena daugiau nei 62, tai vilkų daroma žala tampa grėsminga. Suskaičiuota, jod dabar Lietuvoje gyvena ne mažiau nei 83 vilkų šeimos. Valstybinės saugomų teritorijos tanybos specialist vertinimu, suskaičiuoti vilkų šeimas galima ir tiksliau jei medžiotojai paisytų reikalavimo pranešti ir apie pastebėtus vilkų veiklos požymius. Medžiotojai su tuo nesutinka. Anot Lietuvos medžiotojų sąjungos "Gamta" prezidento Raimondo Ribačiausko, jei situacija nesikeis, o vilkų tik daugės, teks mokėti medžiotojams premijas už kiekvieną sumedžiotą vilką.
Ved. Kristina Toleikienė

Pieno ūkio savininkas Arūnas Kudrevičius iš Vaitkūnų kaimo Utenos rajone, ėmęsis modernios karvių fermos statybos, rizikuoja netekti ūkio. 2021 metais Nacionalinė mokėjimo agentūra patvirtino paramos skyrimo projektą, bankas suteikė paskolą. Ūkininkas kibo į pirmojo projekto etapo darbus, investavo į gyvūnų gerovės srities
tvarkymo įrangą, įsigijo technikos. Ėmėsi ir svarbiausio darbo - didinti bandą nuo 120 iki 300 karvių. Darbų nuveikta nemažai, bet fermos nėra. Trejus metus užtruko projektavimo ir derinimo su institucijomis darbai. Fermos statybos kaina per tą laiką gerokai išaugo, bankas didesnę paskolą suteikti atsisakė.

Jei Švenčionių rajono Vidutinės kaimo gyventojų paklausite, kaip sekasi, išgirsite linksmą atsakymą: „Mes gyvename viducinej". Kas vidutiniškai tame Vidutinės kaime, o kas gražaus, bei apie kasmetes kraštiečių sueigas pasakoja kaimo bendruomenės pirmininkė Jolanta Jurkuvienė.

Šiemet soduose sunoko labai geras obuolių derlius, ir jei obuoliais nusprendėte lepinti gyvulius, turite žinoti, kad jiems sukeliate ir didelį pavojų patirti ne tik virškinimo bėdas, bet netgi žūtį.
Ved.Kristina Toleikienė

Laimis Simukaitis po 20-ies pragyventų metų JAV prieš trejus metus grįžo į Lietuvą. Šakių rajone, žemėje, kurią jo senelis gavo 1919 metais kaip nepriklausomos Lietuvos savanoris, jis sodina riešutyną, kurio vaisius skins ir ateities kartos. Dabar jis mano, kad ne JAV, o Lietuva yra naujų galimybių šalis.
Ilgiau nei kelis dešimtmečius gėlininkystės ūkį Panevėžio rajone (Smilgių kaime) puoselėja Ligita Lamauskienė su šeima. Kaip sako moteris, dabar dominuoja viržių ir chrizantemų pardavimas. Žmonės žavisi jų užaugintomis karališkomis chrizantemomis, o ir viržius galima rinktis iš 15 skirtingų rūšių.
Kavos gėrimas – socialinis reiškinys. Yra ir šio reiškinio lietuviškas palikimas – tarpukario Lietuvoje gertos vietinės, lietuviškos gilių, kiaulpienių šaknų ar cikorijos kavos. Istorikė Viktorija Gorbotenko kviečia bent vieną tradicinės kavos puodelį keisti į lietuviškos kavos gėrimus. Tai ne tik istorinis palikimas, bet ir tvarus sprendimas.Gimtoji žemė.
Ved. Kristina Toleikienė

Ūkininkai tėvas Arūnas, sūnūs Augustinas ir Julius Martinėliai iš Zibalų seniūnijos Širvintų rajone, praėjusiais metais tapo ne tik Ekologinio ūkininkavimo ambasadoriais, bet jų ūkiai pasuko dar tvaresnio ūkininkavimo keliu, pasirinko biodinaminį ūkininkavimą, kuris įmanomas tik užsiimant galvijininkyste.Apie ūkininkų puoselėjamas vertybes ir daromus pasirinkimus liudija tai, kad ūkininkams pavyko išsaugoti ir restauruoti kelių šimtų metų medinį Levandiškio dvaro gyvenamajį namą.
„Ūkininkė, ūkininko žmona, ūkininko mama“, – taip save pristato Audronė Kazlauskienė iš Petronių kaimo Ukmergės rajone. Buvusi kaunietė į uošvių namus kraustėsi Lietuvai įžengus į nepriklausomybės laikotarpį. Buvo sunkmetis, reikėjo išmaitinti vaikus. Iš kitų kaimo moterų išmoko gaminti varškę, sviestą, grietinę, tad ryžosi su vyru imtis ūkininkavimo. Po trisdešimties metų patirčių puoselėjant pieno ūkį, sako, kad jos ūkiui - aukso mažius.
Portugalijoje nėra augančių, niekam nepriklausančių kamštinių ąžuolų, kiekvienas priskirtas ūkininkui arba valstybei. Kamštinius ąžuolus draudžiama kirsti, nes jie – nacionalinė vertybė. Kirtimui reikia gauti leidimą iš Žemės ūkio ministerijos.
Ved. Kristina Toleikienė

Lietuvos žemės ūkis laikosi ant kantriausių ir darbščiausių ūkininkų -įsitikinęs ūkininkas Kęstutis Gylys iš Paneveržio kaimo, Kuktiškų seniūnijoje, Utenos rajone, turintis 35 melžiamų karvių ūkį. Anot jo, mažesnieji pieno ūkiai kenčia nuo nesąžiningai mokamų kainų už pieną ir skirstomos paramos. Plėsti ūkį ar pereiti prie pieno produktų gamybos – ūkininkas neplanuoja, nemato perspektyvų.
Ar valgė Lietuvos bajorai - lašinius? Čekiškės ūkio direktorė Brigita Bingelytė (Kauno r. Čekiškės sen. Purvaičių k.) parodos „Rinkis prekę lietuvišką“ Metų gaminio konkursui pristatė sūdytų lašinių užtepėję, kurią gamino ir valgė jos seneliai - bajorai. Lašinių užtepėlė įvertinta sidabro medaliu, o švelniai rūkyta nugarinė - net aukso.
„Verslas“. Netoli Kernavės (Širvintų r.) ėmus statytis šeimos namą, pokyčiai buvo net tik persikraustymas į naują gyvenamąją vietą, bet ir naujos veiklos pradžia. Iš Žemaitijos kilęs Darius Venckus iki namo statybos pradžios medžio darbų nebuvo išbandęs, bet šie taip užkabino, jog jis ėmėsi jų mokytis savarankiškai. Prieš ketverius metus atidarė ir medžio gaminių dirbtuves. Dabar čia triūsia 5 žmonių kolektyvas, dirbinius gaminantis pačiomis moderniausiomis medžio apdirbimo staklėmis.
Ved. Kristina Toleikienė

1924 m spalio 15d. Dotnuvoje įkurta Lietuvos žemės ūkio akademija. Anot oficialaus vyriausybės dienraščio „Lietuva“, pertvarkius Lietuvos universiteto agronomijos ir miškininkystės skyrių Kaune bei Dotnuvos žemės ūkio technikumą, įvyko antrosios mūsų aukštosios mokyklos atidarymo šventė. Radijo pasakojimas nukelia į atidarymo šventę, įgarsina kalbėtojus, pateikia prezidento Antano Smetonos mintis apie žemės ūkį tarpukariu, akademijos auklėtinių, tapusių profesoriais ir akademikais prisiminimus. Kalba ir Akademijos muziejininkė, jaunąsis mokslininkas, dabartinė Akademijos kanclerė. Ūkininkų rengimo „kalvės“ įvairiapusiškumą paliudija ir šimtametę tradiciją turintis Akademijos choras „Daina“, kurio atliekama daina Maironio žodžiais taip pat skamba radijo pasakojime.

Ved. Arvydas Urba
„Gimtoji žemė“ – antradienį, spalio 15 d., 06.07 val. per LRT RADIJĄ.

Parodos „Rinkis prekę lietuvišką“ metų gaminio konkurse sėkmė lydėjo ūkininkus ir sveikatai palankesnių produktų gamintojus. Visi apdovanotieji – išskirtinių produktų, kurių nėra prekybos centrų lentynose, gamintojai, savo produkciją parduodantys tik ūkiuose ar internetu. Kuo ypatingi produktai ir kodėl už lietuviškumą teks mokėti daugiau?
Šeimos ūkio tęstinumą garantuoja bendra profesija ir susiklausymas. Skuodo rajono Margininkų kaimo ūkininkai tėtis ir sūnus Gintautas ir Rapolas Odinai – agronomai, sutartinai tvarkosi šeimos ūkyje, kuriame 300 ha dirbamos žemės ir pievų 100 mėsinių galvijų. Kaip derinama patirtis ir naujovės, kodėl pasirinktas ekologinis ūkininkavimas?
Istoriniai šaltiniai byloja, kad ruginė duona lietuviams nuo seno buvo įprastas valgis. Dabar naminė duona daug kur kepama, dažnai parduodama ir prekybos centruose ir turgeliuose. O kaip atpažinti tikrą naminę, be priedų duoną? Pataria Panevėžio rajone žinoma duonos
kepėja Stasė Eigirdienė.

Ved. Arvydas Urba

Avininkystės ūkių plėtrą stabdo darbuotojų, kurie užsiimtų avių priežiūra, trūkumas. Kaip vieną pagrindinių šią priežastį nurodo Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė. Tačiau Kėdainių rajono Augio Rimkevičiaus avių ūkio vedėja Rūta Lukoševičiūtė sako, kad pirmiausia prie avių norintys dirbti žmonės turėtų mylėti šiuos gyvulius. Ji pati ir kitas jų ūkio darbuotojas savo darbo nekeistų į kitą.

Sakoma, kad pavydas – negeras jausmas. Tačiau daugelis šalies miestelių kultūros centrų tikrai turi pagrindo, kaip sakoma, baltai pavydėti Vilniaus rajono Nemenčinės kultūros centrui sudarytų sąlygų, veiklos įvairumo, kvalifikuotų specialistų būrio. Jau nekalbant apie pastato grožį, o jo viduje (erdvioje koncertų salėje ir kitose patalpose) sumontuotą modernią techniką. Išsamiau – kultūros centro direktorius Germanas Komarovskis.

Prieš 22 metus prancūzas Pierre Costa ėmėsi kurti ūkį Plungės rajone Mižuikų kaime. Pamilo šį kraštą, jo gamtą ir žmones, išmoko lietuvių kalbą, sukūrė šeimą ir dabar su 3 pagalbininkais sėkmingai tvarkosi augalininkystės ūkyje. Ypač sekasi auginti kviečius, kuriuos laiko pelningiausia ūkio kultūra. Darbai jam įprasti, panašiai ūkininkavo ir Prancūzijoje. Darbštus žmogus net keliauti su šeima retai išsiruošia, tėvą gimtinėje 2 kartus per metus teaplanko. Anot jo, nėra kada – vos baigiasi vieni darbai, jau tenka planuoti kitus. O kur dar nepabaigiamos statybos... Taip ir sukasi darbų ratas.

Ved. Regina Montvilienė

Vynuogyno Plungės rajono Vydeikių kaime savininkai Andrius Rupeika ir Violeta Tautvydaitė šiemet keturiuose šiltnamiuose skina jau gausesnį vynuogių derlių. Saulės apšviestuose šiltnamiuose įspūdingai atrodo didžiulės kekės stambiomis uogomis akį traukiančios mėlynos, violetinės, rausvos ir žalios vynuogės. Ne tik dėl jų grožio, bet ir skonio valgytojai ūkį patys suranda. Šeimininkai sako, kad pajamos už vynuoges svaresnės bus kitais ir vėlesniais metais. O kol kas pelnas didesnis būna iš šiltnamiuose auginamų braškių, taip pat lazdynų sodinukų.

Gausi Biržų rajono Pabiržės kaimo bendruomenė vienija per 120 kaimo žmonių. Didesnė jų pusė, ypač vyrai, labai aktyvūs, nuolat siūlo ir įgyvendina naujas idėjas. Taip sutelktomis pastangomis išvalyti tvenkiniai, išrauti krūmai, sutvarkytas parkas. Poilsiui sukalti suoleliai, sodinami medžiai, ruošiamas didžiulis krepšys gėlėms auginti. „Žmonės nori gyventi gražioje aplinkoje, tad negaili savo laiko ir jėgų“, – sako bendruomenės pirmininkė Jurga Fergizienė ir seniūnaitis Gražvydas Venckus.

Pasaulyje žinoma daugiau nei 40 tūkstančių skirtingų orchidėjų rūšių. Dauguma kilusios iš atogrąžų miškų. Dėl masiško miškų kirtimo kai kurioms gresia pavojus išnykti. Tačiau yra žmonių, paskyrusių gyvenimą joms išsaugoti. Vienas jų – kolumbietis Danielis Padraita.

Ved. Regina Montvilienė