Geros Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programos sąlygos pritraukia ne tik norinčius ūkininkauti, bet ir tik siekiančius pasinaudoti parama. Žemės ūkio ministerija, matydama didėjančią riziką, sugriežtino paramos projektų kontrolę. Lietuvos ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkė Rūta Jurgaitė įsitikinusi, kad didžiausia rizika, jog teks paramą grąžinti ir sąžiningiems ūkininkams. Nuo nulio pradedantiesiems ūkininkauti tiesiog trūksta informacijos, sunku išvengti biurokratinių klaidų, o už jas taip pat gali būti taikoma sankcija – grąžinti gautą paramą. Tą patvirtina ir ūkininkai, kurių ūkiuose jau dera derliai, bet jų ūkių likimas kybo ant plauko. Mat nepavyko išvengti klaidų pildant projekto ataskaitas.

Savo 100-čio minėjimui besiruošianti VDU Žemės ūkio akademija gyvena didelių ambicijų mokslinėje veikloje ir naujų studijų metodų, naujų studijų programų rengimo ir įgyvendinimo lūkesčiais. Tai skatina ir pasaulyje besikeičianti situacija ir dėl klimato kaitos, ir dėl geopolitinių sąlygų. Išsamiau – ŽŪA kanclerė, prof. Astrida Miceikienė.

Verslas kaime. Atrodytų, ko jau ko, o desertų kavinėse, restoranuose ar parduotuvėse išties gausu. Tik pirk ir mėgaukis. Tačiau jauni žmonės Justina ir Marjušas Januškevičiai nepabūgo ir per pačią pandemiją Vilniaus rajone Nemenčinėje atidarė desertinę, pavadintą „Toti“. Atsižvelgdami į vietos gyventojų mokumą, ir kainas mažesnes nei Vilniuje nustatė. Konkurencijos jie nebijo ir apie plėtrą galvoja... Anot Marjušo, laimi tie, kurie labiausiai atsižvelgia į valgytojų poreikius.

Ved. Regina Montvilienė

Du specialistai, abu zooinžinieriai, Daina ir Julius Martišiai kurti pieno ūkį Plungės rajone Vieštovėnų kaime ėmėsi tik baigę Veterinarijos akademiją. Jauni žmonės pradėjo nuo kelių ne pačių geriausių karvių, o vėliau, patys užsiauginę telyčias, suformavo vieną produktyviausių šalyje karvių bandų. Vidutinis metinis primilžis iš karvės siekė iki 12 tūkst. kilogramų pieno. Pastaraisiais metais iškilo nauja karvių ferma, kurioje darbuojasi robotai.

Mažinama administracinė našta ūkininkams. Nuo šiol produktyvumo tyrimų vykdytojams ir tiriamųjų gyvūnų šeimininkams, atliekantiems produktyvumo tyrimus B, C metodais, nebereikės Žemės ūkio agentūrai kas mėnesį teikti informaciją apie ateinančio mėnesio kontrolinių melžimų datą ir laiką. Supaprastintas pieninių gyvūnų produktyvumo tyrimų taisykles aptaria ŽŪM Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus vedėja Dalia Laureckaitė-Tumelienė ir Kelmės rajono ūkininkas Albertas Brazas.

Surviliškio seniūnija – viena iš mažesnių Kėdainių rajone. Anot seniūnės Redos Lukošienės, labai įdomi geografinė seniūnijos padėtis – ji yra ištęstos formos, o visų jos kaimų žemes skalauja Nevėžis. Kaimo žmonių patogumui yra mokykla, biblioteka, medicinos punktas. Seniūnija gražiai draugauja su vietos bendruomenėmis, kartu rūpinasi spręsti kaimo žmonėms opias problemas, tvirtina Surviliškio bendruomenės pirmininkas Albinas Počiulpas.

Gamtininkas. Neįprastai šilti vasaros pabaigos ir rudens pradžios orai sujaukė protus ir augalams, ir žvėrims, ir paukščiams. Kai kurie paukščiai antrą kartą sudėjo kiaušinius ir, jų neišperinę, paliko lizdus. Antrą kartą, o kai kur ir trečią pražydo miško ir pievų augalai, pastebi gamtos mylėtojas, fotografas Algimantas Lūža.

Ved. Regina Montvilienė

Per 1 000 kilometrų vietinės reikšmės kelių – Šakių rajono savivaldybėje. Didžioji dalis jų – žvyrkeliai. Jau senokai ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai skundžiasi, kad važiuojant jais (ypač pavasarį ir rudenį) laužomos mašinos, sunku pasiekti kitas vietoves. Atsižvelgusi į tai, Šakių rajono savivaldybė šiemet ėmėsi ryžtingiau tuos kelius tvarkyti. Savo lėšomis prisidėjo ir žemdirbiai. Išsamiau – Šakių rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Ižganaitis ir Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis.

Šalies pieno sektoriui toliau patiriant sunkumų, o perdirbėjams ir prekybininkams neatsižvelgiant į žemdirbių reikalavimus, ir ūkininkai, ir bendrovių specialistai ieško būdų išgyventi. Nedidelį pieno perdirbimo cechą turinčio Kauno rajono ūkininko Audriaus Banionio teigimu, kokybiški ūkio gaminiai turi paklausą. Dabar planuoja statyti didelį cechą, kuriame perdirbtų visą 400 karvių pieną ir gatavą įvairią produkciją tiektų tiesiai valgytojams.

Pavojingas invazinis augalas Sosnovskio barštis toliau plinta pievose, pamiškėse, pagrioviuose ir kitose vietose. Iki šiol taikytos naikinimo priemonės didesnių rezultatų nedavė. Išsamiau apie Sosnovskio barščio paplitimą, priemones jam įveikti ŽŪA Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros docentė, dr. Darija Jodaugienė.

Ved. Regina Montvilienė

Žemės ūkio ministerija formaliai Europos Komisijai pateikė siūlymus keisti Bendrosios žemės ūkio politikos Strateginio plano priemones, kuriose, anot Baltijos aplinkos forumo, atsiranda ir aplinkai kenksmingi sprendimai – ženkliai sumažinti pakrančių apsaugos juostų apimtis prie melioracijos griovių, paprastinti sėjomainos procesus, mažinti išmokas ūkininkams už palankų ūkininkavimą. Su šiais teiginiais nesutinka žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, teigdamas, kad yra atžvelgiama į teigiamas kitų šalių patirtis. Šia tema pasisakys ir Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas, ūkininkas Nerijus Sukackas, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Gedas Špakauskas.

Žiedūnė ir Renatas Strumskiai – drąsūs, jauni žmonės pasiryžę savo gyvenimo pasaką kurti kaime. Dabar šeima Kaišiadorių rajone puoselėja sodybą, kurioje gera būti ne tik patiems, bet ir atvykstantiems į svečius, į edukacijas. Inžinieriaus profesiją turintis ir pagal ją dirbantis Renatas pats miegamajame sukonstravo stiklinį avilį ir gali stebėti bičių gyvenimą, o bitės bet kada panorėjusios gali išskristi į augalų kupiną sodą kuriuo rūpinasi apželdinimo studijas baigusi Žiedūnė. Šeima turi bičių apiterapijos namelį ir kelias alpakas, tikslas yra išplėsti alpakų ūkį.

Ved. Rūta Simanavičienė

Vilniaus rajone skinamų gėlių ūkį turinti Evelina Persijanova sako, kad norinčiųjų auginti daug, bet svarbu apgalvoti, kaip tas gėles realizuoti. Bijūnus, jurginus, kosmėjas, kardelius, cinijas, flioksus ir kitas gėles auginanti Evelina sako, kad savo veiklos nišą jau rado. Šalia gėlių pardavimo, moteris užsiima visiškai nauja veikla Lietuvoje, tai bijūnų dirbtuvės, kuriose mokoma kaip auginti, iškasti, padauginti ir atskirti ligas. Augant susidomėjimui, planuojama plėsti šią veiklą.

Tęsiama vaisių, daržovių, pieno ir jo produktų vartojimo skatinimo programa. Ikimokyklines ugdymo įstaigas lankantys vaikai bei pradinių klasių mokiniai ir toliau gaus ekologiškų arba pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą išaugintų (pagamintų) produktų. Kiek vaikų šalyje gauna sveikesnį maistą?

Rubrikoje „Užsienio naujienos“ pažintis su Simona Ševčenkaite ir Pauliumi Briedžiu, kurie ne vienus metus keliauja į Prancūziją skinti vynuogių. Dėl gausaus lietaus šį sezoną vynuogių derlius prastesnis.

Ved. Rūta Simanavičienė

Vieną didžiausių skiepytų pušų medelyną Lietuvoje turintys Ilona ir Darius Stučkai iš Alytaus rajono auginti ir skiepyti pušis išmokė ir vaikus. Urtė Stučkaitė su broliu Viliumi Vilniaus rajone puoselėja medelyną ir sako: didžiausias tikslas, kad žmonės lygiai taip pat mylėtų pušis, kaip myli jie. Skiepytos pušys nuo rūšinių skiriasi tuo, kad yra identiškos, o tai turi įtakos ir apželdinant aplinką.
Jaunųjų ūkininkų iki 41 metų šalyje tėra tik apie 17 proc. Žemės ūkio ministerijos atstovė Dalia Rutkauskaitė sako, kad jei nebūtų pasikeitusios jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramos sąlygos, situacija būtų blogesnė. Tiesa, po truputį persilaužiama. Pastaraisiais metais daugėja ne tik norinčių perimti tėvų ar senelių ūkius, bet ir imtis ūkininkavimo nuo nulio. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkė Rūta Jurgaitė sako, kad naujai besikuriantys ūkininkai kuria didesnę pridėtinę vertę. Ekonomistas Marius Dubnikovas vertina, kad parama ne tik skatina perimti tėvų ūkius, bet vis daugiau žmonių mano galintys realizuoti save žemės ūkio veikloje, kurti nišinius ar ekologinius ūkius.

Rubrikoje „Verslas kaime“ išgirsite apie ilgiau nei dešimtmetį puoselėjamą Tado Suginto sulčių spaudimo verslą. Per dieną sezono metu spaudykloje išspaudžiama iki pusantros tonos sulčių, taip pat teikiama ir uogų liofilizavimo paslauga. Tado teigimu, obuolių sultimis piktnaudžiauti nereikia.

Ved. Rūta Simanavičienė

Pasirinkę auginti ekologišką maistą Rasa ir Andrius Prusakovai iš Kaišiadorių rajono tikina, kad jų negąsdina nei biurokratiniai reikalavai, nei didelės investicijos ūkyje. Jų tikslas yra, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi ekologišką maistą. Mišrų ekologinį ūkį puoselėjantys Prusakovai savo klientus žino mintinai. VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė sako, kad ekologinės daržovės – išskirtinė produkcija, o ekologiniai daržovių ūkiai nesudaro nei 1 procento, lyginant su kitais sektoriais. Kodėl?

Ar atsiminimų, nostalgijos vedami, ar tiesiog išsiilgę gamtos, sveikesnio maisto, jauni žmonės vis labiau pratinasi sodus už miesto. Štai fotografė Jurgita Venckienė iš Kauno šiltuoju metų sezonu daug laiko praleidžia savo nuostabiai išpuoselėtoje sodyboje.

Rubrikoje „Gamtininko komentaras“. Vėstant orams, žmonės ieško šiltesnių apdarų, o štai ropliai ar varliagyviai migruoja į sodybas ieškodami jaukaus prieglobsčio. Ką daryti, jeigu roplių ar varliagyvių kaimynystė jus ne itin džiugina, ir kaip pasirūpinti gyvūnais, jeigu norite jiems padėti išgyventi šaltąjį periodą? Į šiuos klausimus atsakys Kauno marių regioninio parko ekologas Gerardas Paškevičius.

Ved. Rūta Simanavičienė

,,Bedrock“ ūkį Kaišiadorių rajone puoselėja lietuvės Kristinos ir indo Kannan šeima, auginanti indiškas daržoves ir kreivabudes. Nors daržovių auginimas sezoniška veikla, grybus šeima gali auginti ištisus metus, bet tai jau priklauso nuo temperatūros, šildant sąnaudos išauga. Kristinos ir Kannan auginamos daržovės ir grybai rado rinką Lietuvoje. Neaplenkia ūkio ir turistai.

Ruduo – metas sodinti. Pastaruoju metu šalyje vyksta daug sodinukų mugių, o kaip nepasiklysti pardavėjų gausoje, į ką atkreipti dėmesį perkant sodinuką ir ko verčiau dar nesodinti? Į visus šiuos klausimus atsakymų ieškosime su skirtingų ūkių šeimininkais, kurie lankėsi Vilniuje vykusioje mugėje.

Rubrikoje ,,Verta žinoti“ išgirsite apie tai, kad Vytauto Didžio universiteto botanikos sodo Vaistinių augalų skyrius mini veiklos 100 – metį. Kuo tai reikšminga Lietuvai, pasakos vaistininkė, medicinos ir sveikatos mokslų daktarė, VDU botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja Ona Ragažinskienė.

Skuodo rajone Veitelių kaime gyvenančių Savickų šeimos ūkis – išskirtinis. 1913 m. avis auginti pradėjęs bočius, tarsi, perleido darbus anūkui. Petras Savickas dabar laiko 300 avių, dalį jų parduoda olandams ir ispanams, o prieš keletą metų sodyboje įsirengė mėsos paruošimo prekybai cechą. Dabar gali pats tiesiai vartotojams parduoti vakumuotą avieną.
Savo gimtinėje – Plungės rajone Dyburių kaime baidarių nuomos verslą sumanęs Vaidas Navardauskas baigia jau dešimtą sezoną. Vaikystėje pamėgęs gamtą, dabar kitiems sudaro sąlygas džiaugtis gražiais Minijos vingiais, pažinti kraštą.
Liudas Augaitis dabar gyvena Kretingos rajone Klausgalvų kaime. Kilęs iš Šilalės rajono, Vilniuje mokėsi muzikos, bet tapo ūkininku ir laiko 60 žirgų kaimenę. Moko vaikus jodinėti, rūpintis žirgais, subūrė skautų raitiją.

Ved. Arvydas Urba

Šiandien VDU žemės ūkio akademijoje prasideda paroda „Gyvulininkystė 2024“. Joje bus apie 500 gyvūnų, ne mažiau 65 veislių. Vyks veislinių pieninių ir mėsinių galvijų demonstracija, bus galima pamatyti žirgų, ožkų, avių, triušių, naminių paukščių. Augintojams bus pristatyta įranga ir technika fermoms, parodoje dalyvaus perdirbimo pramonės atstovai. Anot akademijos Verslo ir socialinės partnerystės centro direktorės Ritos Petlickaitės, renginys bus įdomus ir miestiečiams, kuriems skirta įvairi edukacinė programa, veiks amatų ir sodinukų mugė, vyks degustacijos.
Kretingos rajono Kūlupėnų kaime gyvenantis Tomas Klapatauskas – jaunasis ūkininkas, tęsiantis tėčio pradėtus darbus. Prieš 30 metų įkurtas ūkis modernėja naudojant neariminės sėjos technologiją, nuolatos ieškant naujų sprendimų. Reportažas iš pasėlių priežiūros darbų laukuose, kur ūkininkas buvo pasikvietęs konsultantus.
Helsinkio „Silkių turgus“ turi senas tradicijas. Suomių žvejai nuo 1743 m atplukdo žuvis į sostinę ir kartą per metus pardavinėja pačių paruoštas, naudojant senovinius receptus silkes. Bet pastaraisiais metais prie silkių miestiečiai gali nusipirkti ir naminės duonos, bulvių, obuolių, uogų ir uogienių iš žemdirbių. Apie seną ir naują tradiciją pasakoja LRT radijo bendradarbė Helsinkyje Aurelija Kaškelevičienė.

Ved. Arvydas Urba