Raimundas Malašauskas – kuratorius ir rašytojas, surengęs įsimintinas parodas svarbiose meno institucijose ir alternatyviose erdvėse. Lietuvos žiūrovai atsimena jo kuruotą Baltijos šiuolaikinio meno trienalę „BMW“ ir Šiuolaikinio meno televiziją, kuri kas kartą primindavo: „kiekviena laida pilotinė, kiekviena laida – paskutinė“. Raimundas kuravo Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje, buvo 13 Documentos kuratorių komandos narys-agentas. Mažiau žinoma, kad Malašausko kūryba prasidėjo nuo tekstų rašymo „Šiaurės Atėnams“, vėliau sekė dar studijų laikais kartu su Sandra Skurvidaite kuruota paroda „Dėl grožio“ ŠMC. 2012 m. jis yra išleidęs knygą „Paper Exhibition“ (Popierinė paroda). Laidoje kalbamės apie naujausią parodą „Trust ir Confusion“ Tai Kwun meno centre Honkonge ir kitus kuratorinius bei tekstinius Raimundo viražus.

Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Šį kartą tikrai bandysime pasidairyti, ką matome ir ką pamatysime per artimiausius dešimt metų iš Vilniaus balkonų – nes birželio 2 dieną patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Apie jį šiandien kalbamės su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininku, architektu, urbanistu Gintautu Tiškumi ir architektūrologe, tarptautine kultūros paveldo eksperte, ICOMOS (International Council on Monuments and Sites) nare, Jūrate Markevičiene.

Ved. Laima Kreivytė

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – tapytoja, menotyrininkė, dėstytoja, nuo 2009-ųjų vadovaujanti Bažnytinio paveldo muziejui. Šiandien turime retą progą pažvelgti į jos kūrybos ištakas. Galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 21) atidaryta Sigitos paroda „Grumstai, dumblas, lipalas ir molis“, kurioje eksponuojami 1994–1997 m. sukurti darbai. Jie nutapyti ant statybinio kartono, naudojant žvyrą, lipalą, dervą, molį, pigmentus, statybinius klijus ir dažus. Kartonai tarsi suauga su galerijos aplinka ir tampa Nepriklausomybės pradžios tapybinių ieškojimų testamentu. Su Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbamės apie 1990-ųjų kultūros ir kelionių alkį, studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, Šventojo Kazimiero kultą, pabėgėlių vaizdavimą ir nenugalimą tapybos trauką.

Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Su humanitarinių mokslų daktare, Ročesterio universiteto (JAV) dėstytoja lingviste Solveiga Armoškaite kalbamės gyvenimą tarp kalbų ir kultūrų, studijas Lietuvoje, JAV ir Kanadoje, žodyno ir poezijos skaitymą.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Humanitarinių mokslų daktarė, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Rūta Kačkutė į muziejų pasaulį žengė ryžtingu žingsniu – ji surinko ir vadovavo kūrybinei komandai, įkūrusiai Valstybės pažinimo centrą. Už jo steigimo darbus R. Kačkutė įvertinta valstybiniu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Dabar ji vadovauja vienai didžiausių nacionalinių kultūros įstaigų – Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuris ne tik atsinaujina, kuria naujas erdves (Istorijų muziejus, buvusi areštinė) bet ir plačiau atveria anksčiau retai lankomus savo filialus – Kazio Varnelio namus, Vilniaus gynybinės sienos bastėją, Signatarų namus. R. Kačkutės sugebėjimą pradėti svarbius kultūros procesus liudija 2005 m. jos inicijuota akcija „Metų knygos rinkimai“ ir 2016 m. tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Su Rūta kalbamės apie jos kuriamo šiuolaikinio muziejaus tikslus, naujas parodas ir ateities vizijas.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Prieš 21 metus menininkas Dainius Liškevičius sukūrė videoperformansą „Kliaksas / Restartas“ (2000, MO muziejaus kolekcija). Jame simuliuojamas ateities Lietuvos virsmas iš nacionalinės valstybės į atvirą, daugiakultūrinę visuomenę. Šiam kūriniui menininkas panaudojo lietuvišką trispalvę. Tuo metu Liškevičiaus videofilmas nesulaukė platesnio atgarsio. Tačiau visai neseniai kūrinys buvo ištrauktas iš konteksto ir parodytas per „šeimų maršo„ šou Vingio parke kaip tariamas vėliavos išniekinimas. Apie istorinį, kultūrinį ir institucinį kūrinio kontekstą bei atminties karus radijo balkone kalbasi menininkas Dainius Liškevičius ir istorikas Tomas Vaiseta.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Šiemet MO muziejus išrinktas svetingiausiu ir draugiškiausiu Europos muziejumi. Visiems atvirą meno ir edukacijos erdvę kuria moderniai moteriška MO muziejaus komanda, kurios dvi kapitonės – Danguolė Butkienė ir Milda Ivanauskienė – apsilankė LRT radijo studijoje. Jos abi ryžtingai žengė į meno lauką, sėkmingai pritaikydamos „nemeniškų“ profesijų žinias. Danguolė Butkienė – biofizikė, kartu su vyru, habilituotu fizinių mokslų daktaru Viktoru Butkumi, 2008 m. įsteigė Modernaus meno centrą (nuo 2017 m. – MO muziejus). Milda Ivanauskienė – teisininkė, dirbusi Lietuvos atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme skyriuje, dabar – MO muziejaus direktorė. Su jomis kalbėjomės apie MO muziejaus parodų ir kolekcijos formavimo politiką ir modernaus bei šiuolaikinio meno eksponavimo, komunikavimo ir edukacijos iššūkius.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Šiemet jis atstovauja Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje. Apie tai, kaip susidomėjo kosmosu, kaip kuriama „Planeta iš žmonių“, kodėl atsirado „Girgždančios durys“ ir „Eutanazijos kalneliai“ bei kas tai yra gravitacinė estetika kalbamės su menininku.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Kelias į Nidos meno koloniją veda pro Eduardo Jonušo (1932–2014) namą – unikalią vietą, Neringos atminties šaltinį. Neatsitiktinai gatvė pavadinta menininko, grąžinusio šiam kraštui krikštus, vėtrunges ir kurėną vardu. Šiame savitai įrengtame name-muziejuje susitikau su Vitalija Jonušiene – istorike, muziejininke, ilgamete Thomo Manno kultūros centro ir muziejaus direktore, Eduardo Jonušo žmona ir bendražyge. Kokia buvo jos kelionė į Neringą? Ką reiškė sovietmečiu gyventi „disidentų lizde“? Kaip Liudviko Rėzos vardas sugrįžo į gimtinę? Kas lėmė Thomo Manno vasarnamio virsmą kultūros centru? Apie tai ir daugybę kitų istorijų kalbėjomės Jonušų namo antrame aukšte, apsuptos lagerio patirties įkvėptų menininko vizijų Ved. Laima Kreivytė

Emilija Škarnulytė – nomadiška šiuolaikinė menininkė ir kino kūrėja. 2019 m. ji laimėjo prestižinį „Ateities kartos meno apdovanojimą“ (Future Generation Art Prize). Savo kūryboje ji nagrinėja žmogaus ir Žemės atminties temą, skirtingų erdvių ir laiko patyrimus. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia įspūdinga Emilijos Škarnulytės audiovizualinė instaliacija „Daugdara“, dedikuota Aleksandrai Kašubai ir įkvėpta jos suprojektuoto namo ir dirbtuvės Naujojoje Meksikoje. Parodos kuratorė Candice Hopkins rašo: „E. Škarnulytės videokūrinyje rodomi A. Kasubos pastatų modeliai yra įžanga į dialogą su architektės kūryba. Videokūrinyje modelių ryšiai su ankstesne aplinka tarsi nutrūksta, modeliai pradeda sklęsti erdvėje sukdamiesi aplink savo ašį, tolygiai keičiantis jų išorės ir vidaus vaizdams. Palaipsniui didėdami, modelių vaizdai priartėja prie žiūrovo, tarsi juos būtų galima paliesti ir pirštais pajusti jų glotnias linijas. Galbūt ši patirtis yra artima tai, kurią A. Kasuba įvardino kaip „vidinės energijos pajautą“. Ved. Laima Kreivytė