Kodėl reikalinga kino kritika? Ar galime kalbėti apie lietuvišką kino kritikos mokyklą? Kaip apie kiną rašo britų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių, lenkų, rusų kritikai? Ar tai vis dar aktualu, kai per karantiną negalime nueiti į kino teatrą ir patirti to visaapimančio kino poveikio? Apie tai ir kaip filmus bei serialus mato Piktos kino kritikės kalbamės su Santa Lingevičiūte, žuranlo „Kinas“ redaktore ir LMTA dėstytoja bei Ilona Vitkauskaite – kino kritike ir VU doktorante.

Laidoje skamba garso takelis iš serialo „Tarnaitės pasakojimas“: Blondie & Philip Glass - Heart of Glass - Daft Beatles (Crabtree Remix) bei filmo „Tenet“ garso takelis (Travis Scott – The Plan).

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė
Nuotraukoje – Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė.

Kaip apibrėžti meninį tyrimą? Kuo jis skiriasi nuo mokslinio ir tiesiog nuo meno? Ką studijuoja Vilniaus dailės akademijos menų ir dizaino doktorantūros studentai ir kuo jų tyrimai gali būti įdomūs su menu nesusijusiems žmonėms? Apie meninio tyrimo ištakas, istoriją ir šiandienos iššūkius kalbamės su kuratoriumi, tyrėju, VDA Fotografijos ir medijos meno katedros bei Meno doktorantūros (dailės) programos vedėju dr. Vytautu Michelkevičiumi. Laidoje skamba Kotrynos Briedytės kūriniai iš albumo „art after hours“.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.
Nuotraukoje – Vytautas Michelkevičius ir Lina Michelkevičė pristato „Diagraminės vaizduotės atlasą“. Fotografijos autorius – Arnas Anskaitis.

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Daina Urbanavičienė nuo įkūrimo 2013 m. vadovavo Lietuvos kultūros tarybai – subūrė komandą, sukūrė struktūrą, subrandino projektinio finansavimo modelį. Naujoje vyriausybėje jai patikėtos Kultūros viceministrės pareigos. Jos veiklos sritys – profesionalusis menas, kultūrinė edukacija, e. kultūra, menininko statusas, valstybinė kalba, nacionalinės kultūros sklaida užsienyje ir tarptautinis bendradarbiavimas. Su Daina Urbanavičiene kalbamės apie tai, kaip ji pradėjo dirbti kultūros lauke, kaip, pasibaigus „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ metams, pavyko išsaugoti „Kultūros naktį“ ir „Gatvės muzikos dieną“, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokie nauji darbai laukia.

Ved. Laima Kreivytė

Menininkę Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę plačioji visuomenė geriausiai žino kaip siuvinėjančią kryžiuku ant metalo. Daugelis prisimena prie MO muziejaus eksponuotą išsiuvinėtą automobilį. O netoliese – šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), stovi Severijos išsiuvinėta milžiniška cisterna „Vandens lelijos“. Autorė pasakoja, kaip ši skulptūra siejasi su impresionistine tapyba, karo pramone ir miesto istorija. Kiekvienas menininkės kūrinys – daugiaprasmis atminties konteineris, dažnai skleidžiantis ir pacifistinę žinią. Tačiau Severijos kūrybinė veikla neapsiriboja tik meno objektais. Ji taip pat yra Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytoja, ilgą laiką vadovavo VDA galerijai „Artifex“, o neseniai kartu su Milda Dainovskyte kuravo parodą „Intuzija“ VU Geologijos muziejuje.
Ved. Laima Kreivytė

„Lewben art foudation“ – meno fondas, administruojantis apie 2000 kūrinių kolekciją, kurią sudaro XX a. Lietuvos modernizmo dailės ir Lietuvos bei tarpukario šiuolaikinio meno nuo 1990 m. iki šių dienų darbai. Apie performansų ir šiuolaikinio meno kolekcionavimą, parodų rengimo bei rėmimo principus, fondo parengtus leidinius kalbamės su menotyrininke, Lewben art foundation direktore Ugne Bužinskaite. Naujausią fondo inicijuotą projektą – šiuolaikinės fotografijos parodą „Homo absentia“ Vilniaus skveruose – trumpai pristato jos kuratorius Gintaras Česonis. Laidoje skamba šiuolaikinių menininkų ir muzikantų garso takeliai, sukurti pagal „Lewben art foudation“ kolekcijoje esančius kūrinius ir 2018 m. eksponuoti parodoje „Kolekcionuojant hitus“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslo „Mokslininkai“ (1969) įkvėpti Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus Energija“) dainuoja apie Astravo atominę elektrinę išgalvota (nuo radiacijos mutavusia) kalba; o „Solo ansamblis“ įgarsina Alfredo Jaar fotografiją „Piligrimai“.
Ved. Laima Kreivytė

Kritikės ir kuratorės Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė apžvelgia 2020-ųjų dailės ir fotografijos įvykius – svarbiausias parodas, ryškiausias asmenybes, įsimintiniausius tekstus. Kartu dirbusios 7md redakcijoje menotyrininkės vėlė kalėdinius kritikos kaltūnus – auksinių minčių citatas, surankiotas vartant visų metų laikraščius. Dabar kritikos kaltūnas veliamas radijuje.
Ved. Laima Kreivytė.

Šiandien minime Tarptautinę Žmogaus teisių dieną. 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, Jungtinių tautų organizacijos Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Deklaracijos ruošimo komitetui vadovavo Eleanora Roosevelt.
Deklaracija kviečia valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių (teisės į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę), pilietinių ir politinių teisių ir laisvių (santuokos, prieglobsčio teisės, įsitikinimų laisvės, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės), socialinių ir ekonominių teisių (teisės į darbą ir vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisės į poilsį ir socialinį aprūpinimą, teisės sudaryti profsąjungas).
Atrodo, niekas neabejoja, kad pagarba žmogaus teisėms ir jų užtikrinimas yra visuomenės pamatas. Tačiau net ir demokratinėse šalyse vis dar reikia tai įrodinėti. Apie žmogaus teises Lietuvoje ir pasaulyje kalbamės su politine bei visuomenės veikėja, aktyviste profesore habil. dr. Marija Aušrine Pavilioniene ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktore, teisės ir advokacijos eksperte, aktyviste Birute Sabatauskaite.

Ved. Laima Kreivytė

Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – architektai, kuriantys tiltus. Tikrus ir metaforiškus. Tai ir garsusis ekologinis tiltas Seule, Pietų Korėjoje, tarsi miško kelias, 2017 m. tarptautinio konkurso laureatas, ir naujai statomas Užvingio salos tiltas Vilniuje, tarp Vingio parko ir Litexpo, kurį projektuojant galvota ne tik apie pėsčiuosius ir dviratininkus, bet ir apie varles. Ona ir Petras buvo vieni iš Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje (2016) kuratorių, Nacionalinės dailės galerijos (NDG) pastovios XX a. II pusės – XXI a. ekspozicijos architektai, sukūrė parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmuose architektūrą, kuravo parodą „Formuojant peizažą“ apie Vilniaus kraštovaizdžio kaitą NDG (2017), bendradarbiavo su menininkais Laure Prouvost, Pakui Hardware, Žilvinu Landsbergu ir kt. Jų erdvės formavimo principus galima gyvai stebėti kultūros komplekse SODAS 2123, kur keičiasi ne tik interjeras ir eksterjeras, bet ir atveriami miesto istorijos klodai panaudojant buvusių Profsąjungų rūmų kolonas ir laiptus. Daugiau apie architektų projektus: www.ail.lt
Ved. Laima Kreivytė.