Pokalbis su menotyrininke ir dailės parodų kuratore dr. Elona Lubyte apie jos parengtą Aleksandros Kašubos (1923–2019) parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir kartu su bendraautoriais išleistą menininkės kūrybos katalogą. Ved. Laima Kreivytė

Tomo Kapočiaus fotografijoje menotyrininkė Elona Lubytė

Jurga Barilaitė – vienintelė lietuvių meno šamanė, turinti transfigūracijos galių. Ji yra žmogus-orkestras: tapo, filmuoja, rašo, piešia, dainuoja, groja, įkūnija (performansas – ne vaidyba). Neretai ji savo kūrinius susapnuoja: tai legendinius laikus menantis kūrybos būdas, legitimuotas iš sapno atsiradusiame mieste. Vaikščiodama po Vilnių su ryškiai raudonų plaukų kupeta Barilaitė artrodo kaip revoliucijos alegorija. Laisvė, vedanti į barikadas. Savo kūryboje Jurga irgi maištauja. Pirmiausia prieš tapybos ir apskritai meno kaip dekoracijos sampratą. Ir dvaro dailininko tipą. Prieš bet kokį privalomų taisyklių rinkinį gyvenime ir mene. Kažkada Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad Jurgai Barilaitei negeri abu teptuko galai. Iš tiesų jai nerūpi nei teptukai, nei galas. Menininkė nokautavo abstraktų ekspresionizmą bokso pirštinėmis. Ji skendo pieno stilinėje ir verkė tolimiausiuose Europos pakraščiuose, šoko su savo šešėliu ir žaidė mamą. Jurgos kūryba seniai išėjo iš paveikslo plokštumos – jos žingsniai dokumentuoti ir saugomi muziejuose. O ji toliau kuria savo istorijas, personažus ir diskursyvų kontekstą.

Ved. Laima Kreivytė

Kaip šiuolaikinis menas apibrėžia erdvę, garsą, spalvą? Kur prasideda ir baigiasi paroda? Kaip bendradarbiauja menininkai ir kuratoriai? Apie tai ir Šiuolaikinio meno centre veikiančias dvi išskirtines parodas – Lauros Kaminskaitės „Double double“ ir Jurgio Paškevičiaus „Kintantčią srovę“ kalbamės su menininkais.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Radijo balkone svečiuojasi literatūros tyrinėtoja, kritikė, vertėja, ilgametė Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėja profesorė Violeta Kelertas. Daugelis ją žino kaip feministinės literatūros kritikos ir postkolonijinio diskurso pradininkę Lietuvoje, Ričardo Gavelio, Valdo Papievio ir kitų rašytojų tyrinėtoja ir vertėja. 2020 m. pasirodė Violetos sudaryta ir kartu su Maryte Racys išversta Žemaitės tekstų rinktinė anglų kalba „Marriage for Love“ (Vedybos iš meilės). O anksčiau, 2006 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido profesorės straipsnių apie lietuvių literatūrą rinktinę „Kita vertus...“, kurioje atsiskleidžia savitas autorės požiūris į moteris moterų prozoje, žemiškas ir dangiškas paskenduoles, Vilnių literatūrinėje vaizduotėje ir daugelį kitų svarbių temų. Su Violeta Kelertas kalbamės apie jos literatūrinius (ir ne tik) kelius, vaikystę, tėvo leistas knygas ir politines aktualijas.

Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Algimantas Kunčius – šviesos ir šešėlių poetas, kurio fotografijų knygos „Senojo Vilniaus vaizdai“ (1969), „Susitikimai“ (1984), „Reminiscencijos“ (2012) įaugo į mūsų kultūrinę vaizduotę kaip buvusių sodybų vietoje tebežydinčios miesto obelys. Naujausi A. Kunčiaus albumai „Fotografuota Vilniuje 1960–1970“, „Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019“ vėl žavi urbanistine poezija, netikėtomis jungtimis ir atida detalėms. Vilnius fotografui yra „labirintiškas, netikėtumų pilnas ir visą laiką toks pūpsantis lyg gyva terpė“. Keliaujant su Kunčiumi jo fotografijų gatvelėmis, kiemais ir sodais, žvalgantis pro jo langus atsiveria nematyti miesto fragmentai, pasigirsta pamirštos istorijos, pasklinda kepamų sausainių kvapas Latako gatvėje. Nieko specialiai neieškodamas, tiesiog eidamas per miestą, Kunčius rašo fotografinį Vilniaus metraštį: „Mano gidas buvo saulė – kiek įstengiau, ėjau paskui ją“.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė
Nuotraukoje jos autorius, fotografas Algimantas Kunčius.

Rokas Dovydėnas – tarpdisciplininis menininkas, vienas iš konceptualiosios keramikos pradininkų Lietuvoje. 1999 m. jis su kolegomis suorganizavo meno troleibusuose projektą „Identifikacija“, kur važinėjosi ir apie miestą pasakojo Roko pakviesta pirmųjų troleibusų maršrutų vairuotoja. Tais pačiais metais R. Dovydėnas eksponavo fotografijas su ugnyje liepsnojančia gotika (Šv. Onos bažnyčia), Televizijos bokštu, Vingio parko estrada ir t.t. Tačiau viena iš svarbiausių Roko meno medžiagų išliko molis, kurį jis visada naudoja konceptualiai ir šiuolaikiškai – ar kurtų keramikinių raidžių „graffiti“, ar pieštų paties sugalvotų personažų komiksus, jungdamas kinų porceliano ir popmeno tradicijas. Tačiau ar dar reikia kalbėti apie medžiagų specifiką, kai, pasak Rosalind Krauss, menas kuriamas ir analizuojamas „pomedijiniame būvyje“?


Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Radijo balkone svečiuojasi antropologė dr. Rima Praspaliauskiene, Berklio universiteto Kalifornijoje vizituojanti mokslininkė (UC Berkeley Institute for Study of Societal Issues). Rima studijavo istoriją ir apgynė disertaciją, kurios pagrindu išleista knyga „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios puses elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ (Vilnius: Žara, 2000). O išvykusi į JAV mokslininkė parašė disertaciją iš medicininės antropologijos, kurią dabar ruošia spaudai. Su Rima Praspaliauskiene kalbamės apie istorinius ir antropologinius tyrimus, mitų konstravimą ir griovimą, medikalizaciją ir mėgstamas knygas. O taip pat kodėl atsirado vokeliai medicinoje ir kaip iš tikrųjų mirė Tadas Blinda.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.
Nuotraukoje: antropologė dr. Rima Praspaliauskienė. L. Kreivytės nuotrauka

Radijo balkone svečiuojasi menininkė, kuratorė, rašytoja, galeristė ir VDA menų doktorantė Aistė Kisarauskaitė. Jos daugiakryptė veikla atitinka hibridinį balkono personažų identitetą: tarp vaizdo ir teksto, mokslo ir meno, viešos ir privačios erdvės. Aistė savo namuose įsteigė galeriją „Trivium“, kuri vėliau persikėlė į kultūros kompleksą SODAS 2123, išleido knygą 39 salto mortale: noveletės (Vilnius: Apostrofa, 2013). Ji taip pat rašo mokslinius ir kritinius tekstus, yra kuravusi ne vieną parodą. Aistė yra viena iš pirmųjų Lietuvos performanso menininkių, bet ši istorijos dalis mažai žinoma, nes 1990-ųjų dailės istorija dar neparašyta. Ir būtent laisvės dešimtmečio kūrybos dvasią savo tekstais ir parodomis bando atgaivinti ši dagiadarbė menininkė.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.
Nuotraukoje menininkė Aistė Kisarauskaitė

Prieš šešerius metus Nacionalinė emancipacijos diena pradėta minėti kaip atsvara vienavyriam kalbėjimui, kuris dominuoja viešojoje erdvėje ir hierarchiškai projektuoja patriarchalinę ateitį. Konferencijose, parodose, kalbose iš balkono feministės aiškiai pasakė, kad lyčių lygybės reikia DABAR. Atėjo laikas į ateitį pažvelgti moterų akimis ir įsiklausyti į jų žodžius. Vasario 17-oji – Nacionalinė emancipacijos diena – kviečia burtis ne ideologijų ar politinių įsitikinimų, bet žmogaus teisių ir laisvių pagrindu. Apie emancipacijos dieną – kodėl ji svarbi, kaip atsirado, ir kokie emancipacijos iššūkiai aktualiausi – diskutuoja kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU TSPMI profesorė dr. Natalija Arlauskaitė ir dėstytoja, doktorantė, Moterų teisių judėjimo Lietuvoje aktyvistė Rūta Latinytė.
Laidoje skamba Migloko daina „Rožės“ ir Ericos Jennings, Migloko ir Cheri „Girls“ („Merginos“).
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Vaizdas: Nacionalinės emancipacijos dienos vėliava – 2021 m. karantino versija. Pagal Šaltmiros piešinį