Klasikinė, pop, šventinė muzika 2003 m. filme „Blogas kalėdų senelis“
kviečia švęsti neklasikiniu būdu - tipine muzika kūrėjai pabrėžia kontrastą tarp įsivaizduojamų švenčių ir tikrovės, kuria švenčių iliuziją, griauna ir vėl kuria, kol netikintis Kalėdų senelis pagaliau priverstas patikėti šv. Kalėdų stebuklu. Režisierius Terris Zwigoffas siūlo alternatyvą šventėms su pačiu blogiausiu Kalėdų seneliu ir provokuodamas tipine muzika.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tarp netipinių kalėdinių filmų ir jų muzikos išsisikiria prieš ketvirtį amžiaus sukurtas paskutinysis Stenlio Kubricko – „Plačiai užmerktos akys“, kuris tapo 1999-ųjų kalėdinių filmų hitu, nors temos, kurias plėtoja režisierius, atrodo, ne viesai šventiškos. Režisierius erotiniame trileryje tyrinėja blogąsias žmogaus puses, intymius santykius ir su savo juodu humoru šiek tiek šaiposi iš tipinių švenčių, jų simbolikos ir keičia juos pagoniškais atributais bei apeigomis. Provokuodamas personažus, naudoja muzikinių kūrinių pavadinimus kaip slaptažodžius, o žiūrovą vilioja ištaigingais, tačiau ironiškais valsais, skverbiasi į pasąmonę religine muzika ir šaipsoi iš tradicija tapusios komercinės kalėdinės nuotaikos „senomis geromis“ dainomis.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tai - Martino Scorcesės legendiniame filme „Kazino“ (1995) esantis garso takelis, kurio niekas specialiai nekūrė. Režisierius atsisakė tipinio garso takelio kūrėjų paslaugų ir kreipėsi į kompozitorių Robbie Robertsoną, kuris surinko daugybę skirtingų dešimtmečių kūrinių, kurie atliko tarsi specialiai parašytos muzikos funkciją, sukūrė ypatingą lošėjų nerimo, netikrumo ir svaigulio jausmą. Albumas su 6-7 dešimt. pop, džiazo roko melodijomis, baroko klasika tapo vienu geriausių garso takelių kino muzikos istorijoje, atskleidžiantis režisieriaus filosofavimą tikėjimo - pagonikšo ir krikščioniško rojaus, nuodėmės, nuopolio, nusikaltimo, mirties ir išgelbėjimo temomis.








Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ambientinis, baugus Clinto Mansello garso takelis šiuolaikinėms, steroidinėms R. Scotto „Telmai ir Luisai” keičia feminizmo įvaizdį kinematografijoje ir įveda į sudėtingą, brutualų noir trilerį, perteikiantį 9-ojo dešimt. „jock“ kultūrą – fitnesu garbinamą išlavintą kūną, kuris naudojamas kovai su mizoginija.
Filme „Meilė, melas, kraujas“ režisierė Rose Glass 90-ųjų elektroninės muzikos mikronžanro synthwave‘o ritmu žvelgia į moterų meilę, ritmingai besipriešinančią vyriško pasaulio taisyklėms ir pasitelkadma ironiją, siūlo iškeisti niūrią tikrovę į magišką realizmą.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šias metais minime vieno įdomiausių režisierių Peterio Bogdanovichiaus 85-ąsias gimimo metines. Prisiminkime „Naujojo Holivudo” judėjimo atstovo filmą „Paskutinis kino seansas” , kuriame jis su kantri muzikos garso takeliu, kuriame dainas vaizdams naudojo kontrapunktiškai, sukūrė, anot dalies kritikų, bene įspūdingiausią filmą kino istorijoje. Liūdnas mažo miestelio peizažas ir jame vos egzistuojantys paaugliai atliepė nemažos amerikeičių dalies pasaulius, o istorinės muzikos panaudojimas, specialiai pasirinkta nespalvota juosta nurodė į nemažus kino indrustrijos pokyčius bei kino režisieriaus kaip autoriaus poziciją.
Filmas dėl „nepadoraus“ turinio mažuose miesteliuose buvo uždraustas, o vėliau - labiausiai lankomas kino seansas.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Siaubo filmai, mistiniai tirleriai, komedijos – tai kinematografinės kafkiškojo pasaulio ireprezentacijų rinkinys, pristatomas festivalio „Scanorama“ rengėjų, žiūrovams siūlačių 9-is filmus, kuriuose laisvai ar „pažodžiui“ skaitomi F. Kafkos kūriniai. Tai ir O. Welleso milžiniškas, agoniškas teismo „Procesas“ ir P. Capaldžio „Nuostabus gyvenimas“, kuriame rašytojas bando susikaupti kalėdiniame šurmulyje ir M. Hanekės „Pilyje“ perteikiama distopiška rašytojo vizija.

Vizualinės interpretacijos kelia siaubą ir juoką, kuria keistuolišką kalėdinę atmosferą skambant giesmėms, palydi į beprotybę veikėjus klasikine muzika, atsiveria vakuume ir tyloje, kartais valso žingsniu ar bossa novos ritmu teisina mirtį bei nužmogėjimą.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kino muzikos Sovietų Lietuvoje pradininkai - B. Dvarionas ir E.Balsys 6-ojo dešimtmečio kiną užpildė dainomis, melodijomis, kuios galima sakyti, buvo skonstruotos ir paplitusios liaudyje. Jei tuo metu buvo būtinas muzikos melodingumas ir žanrų įvairovė, nors E. Balsys jau kūrė individuealesnę kino muziką, tai 8-ojo dešimtmečio viduryje pasirodžiuso miuziklo„Velnio nuotaka“ muzikos autorius V. Ganelinas filmą vadino ritmo opera, kurioje transformuota lietuvių mitologija. 9-ajame dešimtmetyje J. Širvinskas kartu su A. Puipa atsisakė melodinių linijų, labiau pasitikėdami aplinkos garsais ir iš jų vystomais muzikiniasi peizažais.

Kino kūrėjų pasakojimų koliažas remiantis festivalio „Scanoroamos“ programa - „Atvira Lietuvos kino istorija“ , kurioje trys filmai – „Adomas nori būti žmogumi“, „Velnio nuotaka“ bei „Moteris ir keturi jos vyrai“, žymintys tris skirtingus sovietų Lietuvos kine laikotarpius ir stilistinius lūžius bei transformacijas kino muzikoje.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Spalio 25-ąją festivalio „Gaida“ koncerte bus galimybė išgirsti Jonny Greenwoodo siuitą Paulo Thomaso Andersono filmui „Bus Kraujo“. Labiau žinomas kaip grupės „Radiohead“ narys, J. Greenvudas po kelių dešimtečių kine, šiandien vis dažniau atpažįstamas kaip vienas įdomiausių šiandienos kino muzikos kūrėjų. Eklektikta pasižymintys garso takeliai dažnai tampa dar viena filmo istorijos dalimi, gudriomis nuorodmis žiūrovui, pakeičiančiomis filmo percepciją.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Dainos žanro svarba ir transformacijos 7-ojo dešimtmečio kine: Tarp H. Mancinio „Rožinės panteros“, M. Normano „Jameso Bondo“ temų, kine tuo metu išsiskiria elegancija dvelkiančios dueto B. Bacharacho ir H. bei M. Davido dainos, žyminčios modernios lyrikos kryptis ir pop kultūros klestėjimą kino industrijoje.


Ved. Ieva Buinevičiūtė