Įgarsintas vaizdas

Aktoriau H. Laurio bliuzo vakarai, A. Hopkinso nostalgiją kino muzikos aukso amžiui, veiksmo filmų veikėjus Pietuose lydinčios režisieriaus R. Rodriguezo partitūros, siaubo filmų kūrėjo J. Carpenterio ar vesternų sekso simbolio Clinto Eastwoodo muzikiniai ekpserimentai, stilistinė įvairovė ir bandymai kontroliuoti visus kūrybos procesus.





Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kelios romano „Dažytas vualis” versijos ir skirtingos muzikinės ekranizacijų interpretacijos, turinčios panašumų dėl vietos, laiko ir sudėtingos – nuodėmės ir atgailos tolimoje šalyje, temos. Trys fazės kino muzikoa istorijoje ir technologiniai, estetiniai pokyčiai per trejas kompozitorių kartas.




Ved. Ieva Buinevičiūtė

Naujausiame Wimo Wenderso filme – „Puikios dienos“,režisierius per pagrindinį herojų Hirayama priverčia mus išgyventi kelis metų laikus, ieškoti šešėlio žaismių ir klausytis pagrindinio herojaus mums „primesto“ garso takelio, kuris rutiną, parastą valytojo gyvenimą ir mūsų kino seansą paverčia muzikine ir vaizdine meditacija bendrojo, visuotinio gėrio, tokio kaip viešieji tualetai ar muzika, temomis.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pirmojo kino režisieriaus Wong Kar-wai, apdovanoto Auksine palmės šakele Wong Kar-wai emocionalūs, jusliški, skiriantys ir jungiantys žmones, kartas, perkeliantys į kitą tikrovę garso takeliai. Režisierius renkasi skirtingus stilius – šiuolaikinės akademinės, pop, roko, kičinės barų, naktinio gyvenimo, „atgyvenusios“ ar tango muzikos ir gretina čia pat, filmo eigoje, perteikdamas emocijų bangas, jų amplitudę – nuo banalių iki tauriausių, atrodo dieviškų patirčių ir kurdamas kontrastą pasimetusių didmiesčiuose žmonių vienatvei.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Argentiniečio Gustavo Santaolalla muzika kino filmams perkelia mus į piečiausius ir šiauriausius Pietų Amerikos taškus. Nomadišką nuotaiką kompozitorius kuria naudodamas minimalias priemones ir daugybę autentiškų vietinių Pietų Amerikos instrumentų – gitarą, gitaroną ar čarangą. Minimalistinės minaitiūros sukuria ilgesį pamatytoms vietoms, žmonėms ir kelionę paverčia labiau apmąstymų, vidinės meditacijos galimybe nei nesibaigiančių nuotykių kelyje.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Michelangelo Antonioni modernusis kinas ir muzikiniai kontrastai, kuriami Giovannio Fusco bei kitų kompozitorių - disonansais ir mielomis ausiai melodijomis, nuolat išryškina personažų artėjimą, intymumą ir kartu nuolatinį svetimėjimą didmiessčiuose. Kompozitorius ir režisierius ieško, kur personažams susitikti, kokia muzika jiems suteiktų bent trumpą artimumo būvį, tačiau šią temą metų metais nagrinėjęs M. Antonioni savo filmais ir veda į vienišas kelionės pasimetusius personažus bei mus, žiūrovus.




Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Alfredo Hitchcocko muzikinius pasirinkimus ir muziką kaip personažą, labiausiai padedantį režisieriui, atliekantį funkcijas, kurių negali tikri aktoriai. O vieno didžiausių konfliktų Holivude su daugiausia režisieriui muzikos parašiusiu Bernardu Herrmannu pasėkmė – ilgo bendradarbiavimo pabaiga ir visiškai pasikeitęs kompozitoriaus stilius, kuris prieš tai daugybę metų režisieriui tiko ir suformavo siaubo, trilerių muzikinius kanonus, vyraujančius iki šiandienos.





Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Kasablanka“, „Krikštatėvis“, „Kosminė odisėja“, „Skrydis virš gegutės lizdo“ – tai kino klasika, kurios garso takelius kūrė kino muzikos tėvai – Maxas Steineris, Alexas Northas, Ninas Rota – suformavę Holivudinį skambesį. Vieni įtiko režisieiriams, kiti turėjo susitaikyti, jog sukurtas garso takelis niekada neskambės kartu su filmo vaizdais, dar kiti priešinosi klasikams, siūlydami neįprastus muzikinius sprendimus. Žymiausių filmų garso takelių istorijos fragmentai, sėkmės ir nesėkmės kino muzikos industrijoje.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Į kelią išvyksta namų šeimininkės - 1991-ųjų R. Scotto filmo „Telma ir Luiza“ herojės, o jų kelionę lydi vienas ankstyvųjų H. Zimmerio darbų, kai dar nesusidursime su jo tipiška epine muzika. Kompozitorius, ieškodamas autentiškumo, jungė vietinių instrumentų skambesį su savuoju sintezatorių groove‘u, didžiule mušamųjų grupe ir roko bei bliuzo gitarsito Pete‘o Haycocko garsynu. Klišinis veiksmo filmas tapo feminizmo proveržiu kine, o H. Zimmerio muzika – retai girdima tokio filmo „pasąmone“, kurta atsižvelgiant į laiką ir erdvę – tad pasiruoškime toleruoti pop roką, kantri ir bliuzą bei moterų pabėgimą iš namų banalybės į tragišką baigtį.






Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie naujausio Martino Scorcesės filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ garso takelį, kuris perteikia beveik keturių valandų epinio pasakojimo emocinį peizažą laukiniuos vakaruose. Paskutinysis kaip kino muzikos prodiuserio, kuratoriaus ir kompozitoriaus, Robbie Robertsono darbas prieš mirtį – buvo beveik pusę amžiaus trukusio bendradabiavimo, prasidėjusio nuo Scorcesės nufilmuoto muzikinio filmo apie grupės „The Band“ (kurioje grojo ir pats Robbie) vainikavimas. Tai sudėtingas darbas, atvėręs kompozitoriaus asmenines patirtis ir oseidžų atstovų žudynes per kiek pritildytą garso takelį.


Ved. Ieva Buinevičiūtė