Apsispręsti, ar likti vadovauti SOP, ar tapti VSD direktoriumi, Darius Jauniškis, gavęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymą, turėjo pusę paros. Ir nors ryžosi iš kariškio tapti civiliu žmogumi, persiorientuoti nebuvo paprasta. Panašumas tik tas, kad ir tada, ir dabar jis vadovavo institucijoms, kurios nemėgsta viešumo. D. Jauniškis amerikiečiams pristatinėjo Lietuvos SOP, apie kurias ir Lietuvoje nedaug buvo žinoma. Amerikiečiai reagavo kiek netikėtai – nedaug gilinosi, bet iškart pranešė, kad rašo kvietimą prisijungti prie jų misijos Afganistane. Afganistane D. Jauniškis buvo trijose misijose, kurios prasidėjo nuo žvalgybinių operacijų, o baigėsi tikromis kovomis. Paklaustas, ar šiuo metu VSD įžvelgia priešiškų jėgų veikimo Lietuvoje, neslepia – aktyvumas itin išaugęs.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Česlavas Milošas savo prisiminimuose šitą kambarėlį vadina pačiu magiškiausiu, jo sienos buvo vieni stalčiukai, o tuose stalčiukuose visokios esencijos ir prieskoniai, ant lentynų stovėjo visokie aukso atspalvio indeliai. Tokių kambarėlių buvo ir kituose dvaruose ir rūmuose – kunigaikščių, grafų ar bajorų. Juose galima buvo rasti ne tik prieskonių, bet ir trauktinių, mėsų, žuvies, žolelių, arbatų ir kitokių skanėstų bei vaistų. Tas kambarėlis – vaistinėlė, įėjusi į madą XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiuje. Apie dvarų vaistinėles ir jų paskirtį – su dvarų paveldo tyrinėtoju, architektūros istoriku, Panemunės pilies direktoriumi Mariumi Daraškevičiumi.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Viena labiausiai mistifikuojamų organizacijų pasaulyje – masonai, arba laisvieji mūrininkai. Apie jų susikūrimą ir įtaką kuriamos legendos, nes patys masonai nelinkę afišuotis. Prasidėję kaip amatų gildija, laikui bėgant jie gerokai pasikeitė, ir jau ne mūrininkai būrėsi į masonų ložes. Nors legenda masonų pradžią sieja su Jeruzale ir Šv. Jonu Krikštytoju, faktai rodo, kad masonų pradžia – XVIII amžiaus Anglijoje. Lietuva nebuvo išimtis, tik gerokai vėliau – daugiau nei po pusės amžiaus susikūrė pirmoji masonų ložė. Apie masonus vakar ir šiandien – su Nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotoju, humanitarinių mokslų daktaru Žygintu Būčiu.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Nuo 1918 iki 1948 metų Vilniuje ramybės nebuvo – miestas priklausė tai lenkams, tai lietuviams, tai vokiečiams. To meto dailininkai buvo visiški antagonistai: Ferdynandas Ruszczycas įsitikinęs, kad Vilnius – antroji Lenkijos sostinė ir viskas ten lenkiška, Petras Rimša - kategoriškai priešinosi ir karikatūriškai aštriai vaizdavo lenkus. Lenkai labai siekė įamžinti Vilniuje J. Pilsudskį ir A. Mickevičių, tačiau sėkmės pritrūko. Bet ypatingos svarbos įvykiu tapo Karališkosios kriptos atradimas su Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikais. To meto žydai menininkai Vilnių vadino „šiaurės Jeruzale“, bet jų sėkmės istoriją sunaikino naciai. Apie Vilnių prieš atidarant parodą „Vilnius, Wilno, Wilne – vienas miestas, daug pasakojimų 1918-1948“ pokalbis su viena jos kuratorių dailės istorike habil. dr. Giedre Jankevičiūte.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Kai tuometis Lietuvos premjeras G. Vagnorius pakvietė Kostą Rimšą padėti Lietuvai atkurti Lietuvos kariuomenę ir specialiąsias tarnybas, jis buvo Kanados karinės žvalgybos karininkas. Bet gavęs leidimą, 10 metų dirbo Lietuvoje. Paskui sugrįžo į tarnybą Kanadoje, bet su Lietuva ryšiai jau nenutrūko. Vis dėlto pirmoji jo kelionė į Lietuvą buvo dar sovietmečiu: paauglio, gimusio Kanadoje, akimis – juos visą laiką sekė. Dirbant nepriklausomai Lietuvai, Kostą Rimšą vėl sekė sovietų KGB, o saugojo jo paties išmokyti lietuviai. Paklaustas, ar daug dar liko mūsų galvose sovietizmo, Kostas Rimša sakė - problemų yra. Ir davė pavyzdį. Netikėtą.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Išgirdusi pacituotą savo pačios įrašą feisbuke, ji apsiašarojo, sakė, dar labai skaudu prisiminti, nors praėjo aštuoni mėnesiai. Ir dešimt nuo tos dienos, kai sužinojo, kad susirgo vėžiu. 16 chemoterapijų ir operacija jau įvyko, šiandien vėžio nėra, nors jo ląstelės dar klajoja ir nužudyti jas dar skirti 5 švitinimo seansai. Ramūno Karbauskio buvusi atstovė spaudai Dalia Vencevičienė sako kentusi didelius skausmus nuo chemijos, deginusios organizmą, tačiau jai pavyko suvaldyti savo emocijas ir mintis, nesileisti apimamai nevilties. Grynas oras veikė kaip geriausias reabilitacinis vaistas, o du šunys, susiraitę šalia, kai buvo labai bloga, tarsi suprato – šeimininkė serga, šiandien žaidimų nebus.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės istorijoje išliks kaip žmogus, sukūręs specialiųjų operacijų pajėgas (SOP) ir pirmasis jų vadas. Sukurtos SOP buvo 2001-aisiais, Seimas jas įteisino 2008-aisiais, tačiau pulkininkas sako, kad iš tikrųjų jų pradžia 1944-ieji. Vėliau tapęs kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktoriumi, kovojęs su priešiška propaganda ir dezinformacija, dabar primetamą litvinizmo teoriją jis laiko itin pavojinga mūsų valstybei. Saulius Guzevičius – LTSR liaudies komisaro, 1941 m. pasirašiusio įsaką dėl trėmimų, „Kalvio Ignoto teisybės“ autoriaus Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus sūnus. Bet ne tėvas auklėjo būsimąjį nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininką.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Vilniaus universiteto profesorė Marija Drėmaitė - Kauno modernizmo paraiškos į UNESCO paveldo sąrašą ekspertų grupės vadovė – prisipažįsta, kad iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikusi dėl paraiškos teikimo. Tačiau savo nuomonę ji pakeitė, o Lietuva po 18-os metų pertraukos rugsėjo 18-ąją UNESCO Pasaulio paveldo sąraše įrašė penktąją vertybę – Kauno tarpukario architektūrą. Kodėl Kauno modernizmą vadiname optimistiniu, ką architektūra kalba apie laikmečio visuomenes? Ar įmanoma sovietmečio architektūrą įrašyti į UNESCO sąrašus ir kaip nuo sovietmečio įtakos pavyko apsisaugoti laikinosios sostinės statiniams? Tai vis klausimai Marijai Drėmaitei, bene garsiausio dailės istoriko Vlado Drėmos anūkei.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Aurimas Navys į Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP) atėjo kaip civilis, su psichologo diplomu. Bet, baigęs mokslus ir įveikęs atranką, liko SOP. Vis dėlto pakviestas į laidą, jis paprašė: „O galim kalbėti ne apie karą?“ Ar tai įmanoma, kalbantis su Aurimu Naviu, kai specialiose pajėgose jis praleido beveik 18 metų, nekart buvo misijose Afganistane, pats atrinkinėjo tuos, kurie gali tapti specialiųjų operacijų kariais, kai dabar Ukrainos kare jis nėra vien paprastas stebėtojas Vilniuje? Ir vis dėlto tai pokalbis ne vien tik apie karą.

Ved. Nemira Pumprickaitė

„Ta knyga gimė labai sunkiai“,– prisipažino Aistė Masionytė, knygos „Portugalija. Atrasti. Mylėti. Ilgėtis“ autorė. Tačiau knyga tiesiog vadovėlis norintiems keliauti po Portugaliją. Šalį, kurios pajamos iš turizmo skaičiuojamos milijardais eurų, kur daug saulės, neramus vandenynas, mieli žmonės, kurios istorija ir atradimai – įspūdingi. Pragyvenusi Portugalijoje trejus metus, Aistė gali ne tik apie tai, bet ir apie architektūrą, fado muziką, maistą ir skanėstus kalbėti kelias dienas. Ir, žinoma, patarti, nuo ko pradėti Portugalijoje.
Ved. Nemira Pumprickaitė