„Visada svajojau apie didesnę šeimą. Aišku, to spaudimo yra iš aplinkos, sako – reikia daugiau. Bet aš jiems sakau – jeigu jums reikia, tai jūs ir pasigimdykit, nes mums auginti reikės. Arba, sakau, tada padėkit finansiškai“. – sako 27-erių Akvilė Akmanienė, su vyru Ignu Šilutėje auginanti pusantrų metų berniuką.

Akvilė aiškina, kad šiuolaikinės moterys vaikų arba negimdo, arba juos pradeda gimdyti vėlai, nes nori būti užtikrintos, jog galės vaikus išlaikyti. Be to, itin svarbus ir artimųjų palaikymas.

„Daug artimoje aplinkoje moterų su depresija po gimdymo. Ir pačios pripažįsta. Vyrai nelabai supranta. Reikia palaikymo. Džiaugiuosi, kad ir mama visada buvo šalia“, – svarsto mergina.

Akvilės vyras šiandien dirba vairuotoju, o ji pati – gėlių parduotuvėje. Ir jai tai labai patinka.

„Lietuvos žmonės mėgsta gėles ir žino pavadinimus. Kartais tokių, kad nustebina mus. Atrodo, jau dirbi ne vienus metus, bet nežinai, kokia ta gėlė. Eini į Google ir žiūri“, – juokiasi.

Bet būta ir sunkesnių akimirkų. Iškart po mokyklos Akvilė su vyru ketveriems metams išvyko į Švediją, kur dirbo žirgyne.

„Žino žmonės, kad lietuviai gali viską, tai viską mes ir dirbome. Ir aš jau prie tų arklių, tuos arklius maudyt reikėdavo. Atsimenu, žirgas buvo ir pabėgęs per varžybas. Buvo baisu, nes jį reikėjo gaudyti po visą stadioną, o ten vyko tiesioginė transliacija… Nu vienu žodžiu“, – prisimena.

Visgi jauna šeima džiaugiasi sugrįžusi į gimtąją Šilutę, o kadangi jos vyras kilęs iš Rusnės, puoselėjamos ir šiam kraštui būdingos tradicijos.

„Aišku, jis jau senokai turi didelį laivą – tėvai jam padovanojo. Bet jis toks labiau lėtesnis, o mes norime greitai čia ir dabar atsidurti Nidoj. Reikia turėti, tai mes ir turime“, – pasakoja 27-erių šilutiškė Akvilė Akmanienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Čia pas mus kaime kokios dvi šeimos yra lenkų kilmės, bet tai irgi iš lietuvių kilę. O pagrinde tai vien tik lietuviai, kaip ir visas kraštas“, – sako Lenkijos lietuvis, ūkininkas, 38-erių Jonas Aleksa, gyvenantis savo sodyboje Žvikelių kaime Punsko valsčiuje.

Jono šeimos ūkis – vidutinio dydžio, jame – apie 30 melžiamų karvių, bet Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, vidutinio dydžio ūkiai neskursta, nes pieno supirkimo kaina ten – gerokai didesnė nei pas mus.

„Lenkijoje daug geriau moka, net ir pernai Lietuvoje perpus mažiau už pieną mokėjo vidutiniams ūkininkams“, – sako Jonas.

Jonas ūkininkauja dviejose valstybėse – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, nes Lazdijų rajone dar nuomojasi 10 ha. Savo žemės per pandemiją, kai buvo įvesti ribojimai, Jonas net dirbti negalėjo.

„Iš Lenkijos per pažįstamą įmonę nuvežėme trąšas, ten pasisamdėme žmogų, kuris pasėjo. O paskui, jei sutartį turi su Lietuvos ūkininku, dirbi žemę Lietuvoje, tai tada jie ir leisdavo tau važiuot ir dirbt“, – prisimena.

Ne paslaptis, kad Lenkijos kaimuose keliai – kur kas geresni nei Lietuvoje. Nuo Seinų iki Žvikelių kaimo, kuriame Jonas ir gyvena, nėra nė vienos duobės.

„Na, keliai pas mus geri…“, – džiaugiasi.

Vis dėlto ir Lenkijoje ne viskas rožėmis klota. Kadangi valstybės valdoma bendrovė „Orlen“ dėl parlamento rinkimų yra smarkiai atpiginusi degalus, dyzelino ten trūksta ir šiandien. Jo yra pritrukę ir Jono traktoriams.

„Pritrūko, tai pas kaimyną tada pasiskolinau ir nesustojo jokie darbai man. Bet tie, kurie ar paslaugas turi, ar ką, tai turėjo problemų. Ieškojo, visur važinėjo, kartais net ir Lietuvoje pirkdavo“, – pasakoja Lenkijos ūkininkas Jonas Aleksa.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kibiras, žirklės, pinigai kažkada yra dingę. Aukų dėžutės išplėštos. Yra net buvę, pamenu, pasilikę žmonės, užsirakinę specialiai“, – pasakoja 49-erių jurbarkietė Jurgita Dundulytė, kuri aiškina, kodėl miesto bažnyčia nuolat rakinama.

Jurgita – uoli katalikė, nuo vaikystės visaip kaip padeda bažnyčiai, jos kunigams. Net tuomet, kai sunkiai dirbdavo naktimis, būdavo pavargusi, sekmadieniais vis tiek eidavo į mišias.

„Dirbdavom su banketais. Išeinam 5 val. ryto namo. Mergos sako – eisim gult. Ar jūs durniuojat, sakau, eisiu į bažnyčią! Ar tai tu dabar eisi? Čia tas pas, kaip dantis plaut, sakydavau. Mums tai įskiepyta nuo mažo. Aš dabar Senąjį Testamentą skaitau. Šešias dienas dirbi – septintą šventi. O dabar, žiūrėkit, ką lietuviai ir užsienis nori padaryt – keturias dienas dirbt, o tris švęst. Niekas neišeis“, – juokiasi.

Jurgitą pažįsta daugelis jurbarkiečių, nes ji 25-erius metus miesto kavinėse ir visokiausiuose banketuose dirbo padavėja. Bet, atėjus pandemijai, darbo trūko, sveikata buvo nebe ta. Maža to, ir šiuolaikiniai klientai jos nebeįkvėpdavo.

„Atsirado, atsimenu, vegetarai, tai mokėmės. Po to veganai. O paskui, jau kai atsirado glitimo netoleruojantys, tai pasakiau – aš daugiau jau čia neturiu ką veikt. Jie kaip išrinktieji – pusė salės turi girdėti, kad aš netoleruoju glitimo“, – rėžia patyrusi padavėja.

Šiandien Jurgitos gyvenimas driekiasi tarp Lietuvos ir Vokietijos – ten ji jau kelerius metus prižiūri senukus.

„Pirmus du kartus tai aš nesupratau, už ką man moka pinigus. Man reikėjo tik filmus žiūrėt su ta močiute. Tokia kompanionė. Dabar turiu pacientę… Aš tai ją vadinu „žuvis“. Ji praktiškai nekalba. Anąsyk nukirpau jai ten krūmus, viską, ji tik mhm, mhm, žiūri… Gerdut, sakau, sakyk tu man ačiū. Tai jai čia buvo – aš nežinau, kaip milijonas pinigų“, – pasakoja Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius

„Toks yra gyvenimas, kai nori dirbti sau, o ne kitiems“, – su šypsena sako 36-erių zarasiškis Darius Kilbauskas, kuris Zarasuose, Molėtuose, Rokiškyje ir Visagine nuomoja elektrinius paspirtukus. Taip, kaip tai daro įmonė „Bolt“ mūsų didmiesčiuose.

Darius valdo kelis šimtus paspirtukų. Pats juos išvežioja, remontuoja, pats net ir naktį atsiliepia į klientų skambučius.

„Būna tokios naktys, kai aš miegu atskirai, nes man reikia pakalbėti telefonu. Žmona palaiko. Jeigu nepamiegi, truputį anksčiau atsiguli kitą dieną“, – prisipažįsta pašnekovas.

Darius sako, kad paspirtukų avarijos lmažesniuose miestuose – itin retos, bet kyla kitokių problemų.

„Būna, nuvažiuoja į kitą miesto galą prie ežeriuko. Sako, čia 5 km. variau, žinokit, noriu palikt ir negaliu. Sakau, teks atgal stumt arba vežti, nes negalima ten palikt. Grąžina į tam numatytą vietą. Paskaičiuoja, kaip geriau – parvažiuoti ar parvežti bagažinėje“, – juokiasi.

Paspirtukų nuoma – tik vienas iš dviejų Dariaus verslų. Kitas verslas, paprastai kalbant, statybos reikalų popierizmas.

Darius ir keli jo kolegos užsiima geodezija, kadastriniais matavimais, inventorizacija, statybų priežiūra ir statybų kontrole.

„Gerai, jeigu tik sugalvojo pastatyti pašiūrę, o ne pastatęs dar jos kreipiasi. Nes kai ateina pastatę pašiūrę, būna per vėlu. Jeigu ateina dar galvojant, tai jau randame sprendimą, kaip jam pastatyti pašiūrę“, – sako zarasiškis.

Du verslai Zarasuose ir aplinkiniuose miestuose – tik maža Dariaus gyvenimo dalis. Pagrindinė – žmona Augustė ir du mažamečiai vaikai.

„Kalbėjome kažkada su žmona – kaip čia Vilniun, gal čia kur nors kitur, gal čia į kokią Uteną… Nu ne, nelimpa. Čia žmonės daug daugiau visko padaro, nes kamščiuose nestovi“, – pasakoja 36-erių Darius Kilbauskas iš Zarasų.

Ved. Edvardas Kubilius

„Oi, nežinau dar. Apie tai net nesusimąsčiau. Gal nebus laiko pasenti“, – šypsosi 58-erių Alvydas Rolis, paklaustas, ar jau žino, ką veiks, kai išeis į pensiją.

Alvydas – tikrų tikriausias musninkietis, visą gyvenimą gyvenantis istorija ir kultūra turtingame Širvintų rajono miestelyje, kuriame susikerta net penki keliai.

Ir tikrai. Kur jau Alvydas ras laiko galvoti apie senatvę, kai jau penkerius metus Musninkuose turi autoservisą, į kurį savo automobilius varo net vilniečiai.

„Turiu daug tokių klientų. Jie iš Vilniaus važiuoja, nes žino, kad mes padarysime viską sąžiningai ir tvarkingai. Svarbiausia neapgauti žmogaus ir pelnyti jų pasitikėjimą“, – klientų viliojimo paslaptį atskleidžia verslininkas.

Alvydas dešimtmetį vadovauja Musninkų bendruomenei „Spindulys“, su kuria išdarinėja keisčiausius dalykus – pavyzdžiui, sukonstravo mobilią sceną renginiams.

„Pasikelia stogas, transformuojasi ir išeina 24 kvadratų dydžio scena. Aš su lengvuoju automobiliu, su savo Subaru – pusdžipiu – lengvai nutraukiu tą sceną iki taško“, – juokiasi.

Per dvejus metus Alvydas su bendraminčiais rekonstravo istorinį sandėliu paverstą pastatą, kuriame dabar vyksta renginiai ir šventės.

„Įdėjau savo dalį pinigų, Juozas Kalinauskas medienos paaukojo, mūsų išeivė Marija Remienė, Amerikos lietuvė, paaukojo 9 tūkst. eurų“, – pasakoja Alvydas Rolis, Musninkuose turintis savo autoservisą ir dešimtmetį vadovaujantis vietos bendruomenei.

Ved. Edvardas Kubilius

„Buvau pas daktarę, tai man palinkėjo 90 metų sulaukt. Tai taip apsidžiaugiau. Taip ir noriu sulaukt. Pagal sveikatą galėjo dar ir daugiau palinkėt“, – kvatojasi 81-erių Janina ir 88-erių Vytautas Rugiai, gyvenantys vienkiemyje netoli Opšrūtų kaimo Vilkaviškio rajone.

Ir nors šiandien jų veiduose – šypsenos, nei Janinos, nei Vytauto gyvenimai lengvi nebuvo.

Janinos mamą dar per Antrąjį pasaulinį karą paliko tėvas, tad tuomet dvylikametei mergaitei kaime teko labai sunkiai dirbti.

„Moku viską. Mama, kai vyro nebuvo, arė, sėjo ir akėjo. Aš irgi bandžiau arti – neišėjo. Bet sėti ir akėti moku“, – pasakoja Janina.

Sunkiai dirbo ir Vytautas. Būdamas 17 metų kasė durpes, kariuomenėje plušo darbo batalione, o vėliau, sovietams kuriant kolūkius, su būreliu vyrų statė fermas.

„Su stuburu blogai. Nepagydomas. Atsitiest visai negaliu. Kaip trikampis sulinkęs. 45 laipsnių kampu“, – juokiasi 88-erių senjoras.

Visą gyvenimą kaimiškus darbus dirbę Janina su Vytautu šiandien džiaugiasi, kad abu kartu gauna apie 900 eurų pensijos. Trys vaikai ir penki anūkai užauginti.

O Janina, kurios sveikatos galima tik pavydėti, dar ir dviračiu važinėja.

„Kai važiuoju į Vilkaviškį, nuvažiuoju į gyvenvietę, palieku dviratį pas žmogų, paskui į autobusą. Po to parvažiuoju su dviračiu ir krepšiais. Apie 1,3 km. išeina. Tai kas čia yra?“, – klausia senjorė.

Janinos ir Vytauto dienas temdo Rusijos karas Ukrainoje, tad sodyboje šiuo metu aktyviai tvarkomas rūsys – jei slėptis prireiktų.

„Sūnus taip nusprendė. Tai bulvių pasidėsim, visokių atsargų. O jei reiks, ir pasislėpsim“, – sako Janina.

Ved. Edvardas Kubilius

Žvilgsnis į Trakus – ne per vietos valdžios ar itin reikšmingo Trakų istorinio nacionalinio parko, o per čia gimusio ir užaugusio trakiškio Arkadijaus Markšaičio akinius.

Per akinius žmogaus, kuris jau 12 metų savo laivu Galvės ežere aplink garsiąją Trakų pilį plukdo turistus.

„Aš matau neišnaudotą potencialą, nes Trakai, kaip nuo seno visi žino, kad yra Trakų pilis, kad Trakuose yra karaimai ir kad atvažiavus čia reikia suvalgyt kibiną, taip tas nelabai daug ką ir pasikeitė“, – sako Arkadijus.

Koncepcija – viena. Bet kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų, garsiesiems Trakams, pasak Arkadijaus, niekaip nepavyksta išspręsti ir kur kas žemiškesnės bėdos – tualetų, kurių vis trūksta. Tam, kad nereikėtų savo keleivių po pasiplukdymo varyti į vietos kavines, kurių savininkai dėl to pyksta, Trakų kapitonai už savo pinigus nuomojasi biotualetą.

„Visada pabrėžiama, kad Trakai – tai yra vos ne Lietuvos veidas. Iš viso pasaulio važiuoja žmonės į Trakus, o vat infrastruktūra ir visa kita nėra idealiai tam paruošta“, – pabrėžia kapitonas.

Visgi Arkadijus džiaugiasi turėdamas galimybę aplink pilį plukdyti turistus. Ir nors tai daro jau 12 metų, vis atranda netikėtų dalykų.

„Keleiviai sumušę nėra, apstumdę taip pat nėra, bet visko buvę. Vieną kartą esu šokęs savo laive. Pašokau, nes buvo unikalus atvejis – kompanija šventė mergvakarį ir bernvakarį kartu“, – prisimena trakiškis.

O ir savo šeimos, kurioje – trys vaikai, Arkadijus ateitį taip pat sieja su gimtaisiais Trakais.

„Buvau išvykęs studentavimo metais, truputį pavalgiau angliškos duonos. Lietuvoje tikrai įmanoma gyventi. Tai nėra lengva, tikrai reikia palaužyt galvą, bet įmanoma. Kalbant apie Trakus, tai išvis nuostabus kraštas, kuriam trūksta tik koncepcijos“, – juokiasi 42-ejų Arkadijus Markšaitis, 12 metų Galvės ežere aplink garsiąją Trakų pilį savo laivu turistus plukdantis kapitonas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Visi asilai važinėja su BMW, bet ne visi yra asilai, kurie važinėja su BMW. Geros mašinos tik ir skraido į stoteles, o prastos važiuoja“, – štai taip apie BMW su šypsena svarsto pakruojiečiai Gitana ir Paulius Kačerauskai, patys jau daug metų vairuojantys BMW automobilį.

Gitana ir Paulius autoservisą Pakruojyje turi jau 15 metų.

„Mes visas savo idėjas, vizijas esame nusipiešę. Ir va šitą autoservisą Paulius pirma nupiešė, čia buvo pelkė, ir su tuo piešiniu nuvažiavo pas projektuotoją“, – verslo pradžią prisimena Gitana.

Į automobilių pasaulį nori to ar ne tenka įsitraukti praktiškai visiems šeimos nariams.

„Netgi mūsų 9-erių metų sūnus, ir tas jau žino, kad prastos ar geros padangos. Reikėtų ir padangą pakeisčiau, ir atmontuoju. Galėčiau pripūst, žinau kiek, galėčiau orą patikrint“, – sako Gitana.

Autoserviso vizija – graži, bet jo realybė – ne visada. Ypač tiems žmonės, kurie sunkiai sukrapšto pinigų, kad galėtų susimokėti už automobilio remontą.

„Iš nelaimės didžiausi pinigai (juokiasi). Negražu gal taip sakyt, bet tikrai senas mūsų autoparkas. Dėl to mes, autoservisai, ir gyvuojam visi. Atvažiuoja žmonės, kurie įvardija savo pajamas, ir tu galvoji – gal ačiū pasakyk ir sudievu“, – pasakoja Paulius.

O ir jam lengva nėra. Daug jo klientų – ūkininkai, taigi pas juos tvarkyti traktorių padangų tenka lėkti ir naktį.

„Vėliausiai, ko gero, esu važiavęs 3 val. nakties“, – sako Paulius.

Gitana rėžia tiesiai – nuosavas verslas labai gerai, bet dėl to kenčia šeima.

„Mūsų dukra tai išvis, sakė, tėvų nematė. Vaikas pas močiutę augo. Iš tikrųjų ačiū tėvams. Ji augo pas juos, nes mes dirbom“, – pasakoja Gitana ir Paulius Kačerauskai, Pakruojyje jau 15 metų turintys autoservisą.

Ved. Edvardas Kubilius

„Renginį atidarysime taip – su meru paspausime mygtuką ir susprogdinsim vieną kitą akmenuką“, – ištaria AB „Dolomitas“ generalinis direktorius Mindaugas Gudas ir pasigirsta realus sprogimas karjere, kuriame jau antrus metus vyksta pagrindinis Pakruojo miesto šventės renginys – koncertas.

Šis pasakojimas – ne apie renginį, o apie žmones, kurie sugalvoja ir padaro tai, kas iš pirmo žvilgsnio nelabai įmanoma.

Tam, kad koncertas kartą per metus galėtų įvykti netoli Pakruojo esančiame karjere, reikia mažiausiai mėnesio pasiruošti – pirmiausia nustoti kasti gamtos išteklius, tada išsprogdinti maždaug 5 ha karjerą, nusiurbti vandenį, nes kitaip žmonės paskęstų, ir laikinai nutiesti kelius, kad žmonės galėtų atvažiuoti arba ateiti į tą koncertą.

„Nepadarysi va taip per 5 min. ar per dvi savaites. Norint tokią teritoriją atlaisvint, čia yra kelerių metų matymas į priekį, kad čia būtų aikštė ir taip toliau“, – pasakoja M. Gudas.

Pernai, kad karjeras per koncertą būtų įspūdingai apšviestas, specialios lempos buvo čia sutemptos praktiškai iš visos Lietuvos. Šiemet, kad žmonės vėl nustebtų, danguje specialų šou apie Pakruojį rodė nei daug, nei mažai – 100 dronų.

„Žmonės, kad čia veikia didelė dolomito įmonė, jaučia. Ir iš gerosios, ir iš blogosios pusės. Visų pirma, normalus srautas paprastą dieną – 700-800 sunkiasvorio transporto, vadinamųjų fūrų. Būna purvo ant asfalto, būna kelių sugadintų, provėžos atsiranda. Turim ką turim. Rajonas tuo ir yra išskirtinis. Žemės ūkis, dolomitas. Iš to mes gyvenam“, – sako Pakruojo rajono meras Saulius Margis.

Kad miesto šventė suktųsi ne tik apie karjerą, jame dvi savaites plušo skulptoriai, suvažiavę iš visos Lietuvos, ir iš dolomito bei granito kūrė skulptūras.

„Skulptūrų yra aštuonios, nes vienas mūsų vyriausias turbūt kolega padarė dvi“, – pasakoja skulptorė, plenero Pakruojo karjere kuratorė Aušra Jasiukevičiūtė.

Pernai tokiame Pakruojo miesto šventės koncerte dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, šiemet – apie 18 tūkst. Praktiškai tiek, kiek ir gyvena visame Pakruojo rajone.

Ved. Edvardas Kubilius

34-erių Fortunatas Karvelis jau trejus metus buvusiose fermose netoli Vyžuonų miestelio Utenos rajone yra įkūręs išskirtinį autoservisą – remontuoja tik Subaru markės automobilius, nes daugelis kitų servisų atsisako juos tvarkyti.

„Iš visur važiuoja žmonės. Ir ne vien iš Lietuvos. Atvažiuoja latviai“, – pasakoja Fortunatas.

Jo hobis – lenktyniauti savo paties rankomis sukonstruotu Subaru automobiliu, kuris drąsiai gali važiuoti bekele – ir per pievas, ir per negilias upes.

Kartais Fortunatui rankas prikišti tenka ir prie kitų mašinų – ypač, kai vietos žmonės paprašo pagalbos. Dažnai tokiems padeda ir už dyką.

„Žiemą buvo žmogus su Audi nuvažiavęs nuo kelio. Tai aš jį ištraukiau iš griovio. Pamatėme, kad buvo padangos numontuotos, tai atgabenome iki mano serviso, aš jam permontavau padangas ir palinkėjau sėkmės kely. Tai žmogus net pasimetė“, – juokiasi vyžuoniškis.

Fortunato gyvenimas šiandien atrodo kaip sviestu pateptas, bet iš tiesų taip nėra.

34-erių jaunas vyras jau spėjo nemažai gyvenime patirti – prieš 6-erius metus, kai išvyko į Angliją užsidirbti savo verslui, netrukus sužinojo, kad mama šeimos namus užstatė bankui. Taigi teko užsidirbti ne tik verslui, bet ir namams išsipirkti.

Maža to, pradėjus įsirengti autoservisą, Fortunatą užklumpa vėžys.

„Po operacijos ganėtinai nemažai viskas pasikeitė gyvenime. Su žmona išsiskyriau, rūkyt mečiau, nes 10 metų buvau rūkęs, namus naujus pasistačiau“, – pasakoja Fortunatas Karvelis.

Ved. Edvardas Kubilius