Vasarį Europą užplūdus neįprastai šaltiems, sausiems ir saulėtiems orams, padidėjo oro tarša šalies miestuose. Lietuvos visuomenės sveikatos specialistai dėl didelės kietųjų dalelių koncentracijos net ragino lauke dėvėti kaukes arba, esant galimybei, išvis likti namuose.

Duomenys rodo, kad normas viršijanti oro tarša – daugumos Europos miestų problema, kurios nespręsdami sumokame savo gyvenimo metais. Pagrindiniu kaltininku išlieka transportas, nors naujausi mokslo tyrimai atskleidžia, kad mūsų plaučiams kenkia ir švariu kuru laikomas biokuras.

Kokiu oru kvėpuoja Lietuvos miestų gyventojai ir ko galėtume pasimokyti iš švariausių miestų konkursuose vis pirmaujančių skandinavų?

Šiuo metu vykstanti miškų valdymo reforma skatina kalbėti apie miškų valdymą ir apsaugą Lietuvoje, taip pat ieškoti gerųjų miškininkystės praktikų. Miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec pasakoja, kokie įrankiai galėtų ne tik kalbomis, bet iš tikrųjų įtraukti visuomenę į valstybinių miškų valdymą, iniciatyvos „Pasimatuok eigulio kepurę“ autorius miškininkas Raimundas Ereminas skleidžia mintį, kad be medienos miške dar yra kitų išteklių ir į juos verta atkreipti dėmesį, o Latvijoje gyvenantis miško savininkas Žiedonis Vilcins išsilaiko savo miškuose naudodamas tik atrankinius kirtimus.

Medžiai bendrauja, jaučia skausmą, skaičiuoja, kenčia nemigą ir net turi savitą charakterį. Tai ne pasakos, o mokslo patikrinti faktai, kuriuos nepaprastai vaizdžiai knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ aprašo vokiečių miškininkas Peteris Wohllebenas. Autorius atveria užburiantį ir įtraukiantį miško pasaulį ir dalijasi unikalia savo patirtimi gelbstint nuo iškirtimo bendruomenės mišką Vokietijoje. „Natūraliame miške mūsų kraujospūdis krenta, o plantacijoje – kyla, nes kūnas instinktyviai jaučia, kad tai nėra gera vieta įsikurti. Šie pavyzdžiai rodo, kad medžiai yra tarsi mūsų tolimi giminaičiai“, – išskirtiniame interviu LRT RADIJUI sako P. Wohllebenas ir priduria: „Tai dar vienas motyvas jais rūpintis.“ Prieš trejus metus Vokietijoje išleista knyga sulaukė nepaprasto populiarumo ir dabar jau išversta į 40 kalbų. Neseniai „Paslaptingas medžių gyvenimas“ pasirodė ir lietuvių kalba. Šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje šiemet ją pristato leidykla „Kitos knygos“.

Lietuva mini valstybės 100-metį, o mes klausiame: kaip atrodys pasaulis po 100 metų?

Naujosios Zelandijos kilęs dr. Alanas Marshallas sako, kad išliks tik tie miestai, kurie savo ateitį sies su gamta. „Kalbėdami apie ateitį žmonės tikisi gražių erdvėlaivių ir skraidančių savaeigių automobilių. Jiems norisi galvoti, kad apokalipsės pavyks išvengti nekeičiant savo požiūrio į gamtą ir technologijas“, – sako jis. Prieš dvejus metus dr. A. Marshallas su studentais išleido knygą „Ekotopija 2121“ kurioje aprašo futuristines 100-to pasaulio miestų vizijas. Tuo metu naujosios kartos urbanistė Justina Muliuolytė tikisi, kad ir Lietuvos miestai netrukus bus planuojami ne automobiliams, kaip dabar, o žmonėms.

Pokalbiai apie ateities miestus ir klimatologo Justino Kilpio orų prognozė 2118-iesiems.

Vis daugiau pokariu Labanoro girioje pasodintų medžių sulaukia tinkamo kirsti amžiaus. Nemažai jų kertama plynai ir atsodinama – gamtiniu požiūriu tai žalingiausias būdas miško ekosistemai, tačiau paprasčiausias ir pelningiausias. Miškininkų teigimu, ir tinkamiausias esančiomis gamtinėmis sąlygomis. Tačiau ar toliau taip girioje ūkininkaudami kada nors turėsime tokią sengirę, kaip Belovežo Lenkijoje?

Įvertinę Baltarusijos atominės elektrinės streso testų ataskaitą Lietuvos specialistai surašė daugiau kaip šimtą pastabų ir klausimų. Tuo metu aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ konstatuoja, kad šioje atominėje negalima atmesti didelės avarijos tikimybės.

Dokumentą, kuriame apžvelgiamas Astravo jėgainės saugumas nepalankiomis sąlygomis, Baltarusija pateikė Europos Komisijai praėjusių metų pabaigoje. Europos ekspertų grupė baltarusiams savo pastabas turi parengti šiemet, o jėgainės startas numatytas jau 2019 m.

Kaip streso testai gali padėti padidinti branduolinių jėgainių saugumą?

Šis paukštis išsiskiria ne tik savo išvaizda ir mūsų vaizduotės jam priskiriamomis galiomis, bet ir protiniais bei socialiniais gebėjimais – juos tyrinėję Kembridžo universiteto mokslininkai kranklį lygina su šimpanze.
Gyvu to įrodymu panevėžiečiams tapo Panevėžio Gamtos mokykloje prieš dvylika metų apgyvendintas kranklys. Tačiau jis įdomus ne vien tik savo ypatingu sugebėjimu, dėl kurio pelno dėmesio ir skanėstų. Jo atsiradimo žmonių rankose istorija kelia daugiau klausimų apie tai, kur yra ta plonytė riba tarp pagalbos ir neatitaisomos žalos laukiniams gyvūnams.

Miškų valdymo reformą kritikuojantys aktyvistai sako, jog Lietuvoje pritaikytas skandinaviškas centralizuoto valdymo modelis nėra toks tvarus kaip austriškas, kai valstybinius miškus valdo gyventojų bendruomenės. Tuo metu ministerijos atstovai teigia, jog centralizavus miško ruošą, viskas bus ne tik skaidriau ir efektyviau, bet ir miško specialistai turės daugiau laiko miško ekosistemoms. Ar taip bus, dar neaišku, mat už struktūrą, strateginį valdymą bei finansus yra atsakinga tik gruodį darbą pradėjusi naujos įmonės Valstybinių miškų urėdijos valdyba.
Gediminas Jasinevičius – vienas iš 7 valdybos narių, Europos miškų instituto Suomijoje darbuotojas-tyrėjas, rašantis disertaciją apie racionalų medienos panaudojimą klimato kaitai švelninti ir bioekonomikai skatinti. Kokių tikslų jis sieks?

Ką reiškia pėsčiomis pereiti Ameriką nuo Albertos Kanadoje iki Teksaso JAV pietuose? Kenas Ilgunas, lietuvių kilmės keliautojas ir aplinkosaugininkas tai padarė ir savo nuotykius aprašė knygoje. „Kai eini nuolat dairydamasis per petį, bijodamas, kad tavęs nenušautų, pradedi kitaip mąstyti apie pačią nuosavybės sampratą,“ – sako jis.

Kelionės idėja kilo plaunant indus naftą išgaunančios įmonės virtuvėje, o maršrutas vedė apie 3000 km palei daug protestų sukėlusį Keystone XL naftotiekio maršrutą. „Žiūrėdamas į tuos naftos vamzdynus supratau, kad negaliu nesižavėti žmogaus sugebėjimais, – apibendrina K. Ilgunas. – Ne todėl, kad tai nuostabūs žmogaus kūriniai. Tiesiog matai, ką visi drauge sugebame kaip specialistai, inžinieriai. Jei galime tai, ką dar esame pajėgūs padaryti? Gal galime panaudoti tai geram tikslui?“

Pokalbis su rašytoju ir keliautoju K. Ilgunu jam lankantis Lietuvoje.

K. Ilguno nuotr.

2018-ieji – Lietuvos šimtmečio metai. Gera galimybė pasvajoti apie ateitį ir pagalvoti apie kryptį, kuria norėtume judėti. Projektas „Idėja Lietuvai“ specialiai sukurtame interneto puslapyje kviečia visus norinčius pasiūlyti savo idėją šaliai. Iš daugiau nei tūkstančio pasiūlymų 50 – aplinkos apsaugos kategorijoje. Kokie jie? Kaip juos vertina ekspertai? Ar siūloma kas nors praktiško, o gal tiesiog šios idėjos labiau atspindi bendras visuomenės nuotaikas ir įtampas?