Vienkartinė planeta

„Tikrai buvo tas klausimas, ar aš noriu uždirbti, ar noriu rinktis kažką, kas širdžiai miela“, – apie svarstymus prieš pasirenkant biologijos studijas pasakoja Vilniaus universiteto trečiakursė Fausta Molotokaitė.

Panašių dvejonių turėjo ir antrakursis Ignas Šaltis, kuris prisistato kaip profesionalus laipiotojas po medžius: „Tada stabtelėjau ir pagalvojau, ką daugiausia veikiau vasarą? Ir atsakymas buvo: leidau laiką miškuose.“

Paradoksalu, bet studentai pastebi, kad keičiant studijų programas, praktikos laikas gamtoje trumpėja. „Tai šiek tiek liūdina. Biologo darbas yra pažinti organizmus, matyti juos gyvai ir jų ieškoti. Tai jei mes mažiname tai studijose, kas iš mūsų belieka?“ – klausia Studentų gamtininkų mokslinės draugijos prezidentė Eva Marija Petrauskaitė.

Nuo praėjusio rudens jie visi koordinuoja įvairias veiklas draugijoje, kuri įsikūrusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre ir pernai minėjo savo veiklos dvidešimtmetį.

Kodėl vis dar labai maža dalis abiturientų renkasi gamtos mokslus ir kaip jaunus žmones sudominti gamta?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Mičigano universiteto pernai publikuotas tyrimas skelbia, kad maždaug trys ketvirtadaliai ligų, kuriomis serga žmonės, gali būti sukeltos zoonotinių virusų, kitaip tariant, žmonės užsikrėtė nuo gyvūnų.

Nykstanti biologinė įvairovė, mažėjančios buveinės, intensyvi ūkinė veikla – vienos pagrindinių priežasčių, kodėl kyla infekcinių ligų protrūkiai. Keičiantis klimatui, vis daugiau šikšnosparnių ar virusus platinančių kraujasiurbių vabzdžių atsiduria ten, kur įprastai aptinkami nebuvo.

Mokslininkai įspėja, kad ir tarp gyvūnų plintantys virusai gali turėti didelį poveikį pačiai biologinei įvairovei – dėl paukščių gripo itin sumažėjo jūrinių paukščių ir jūrų liūtų populiacija. Laidoje – daugiau apie zoonotinius virusus, galimas jų sukeltų ateities pandemijų grėsmes ir kaip tam reikėtų pasiruošti.

Autorė Karolina Panto

Saugumo garantija, pagrindas Ukrainos atstatymui ir atgaivinimui, karštligė, rizika aplinkai? Apie derybas dėl Ukrainos gamtos išteklių ir norą išplėsti kasybos veiklas kalbamės su ekonomistu Volodymyru Landa, geologijos mokslų daktare Hanna Liventsova, organizacjos, stebinčios karo poveikį gamtai „Conflict and Enviroment Observatory“ analitikais Iryna Babanina ir Robu Watsonu (vieninteliu ne ukrainiečiu šioje laidoje).

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vertimus skaito Edvinas Kučinskas, Ignas Gudelevičius, Vaida Pilibaitytė, Rūta Dambravaitė.

Renata Kilinskaitė dirba žygių koordinatore Lietuvos neformalaus švietimo agentūroje, yra sukūrusi ne vieną maršrutą žygiams pėščiomis, o laisvalaikiu keliauja po Lietuvą ir fotografuoja gamtą.
Per saugomas teritorijas keliauja jos fotografijų paroda „Klajonės po pelkes“. Joje įamžintos Baltijos šalių pelkės įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu. Iki daugumos pelkių fotografė keliavo dviračiu, o tam, kad įamžintų pelkę saulei tekant, apgaubtą paryčio rūkų, nakvojo apžvalgos bokšteliuose.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Renatos Kilinskaitės nuotraukoje - Dunikos pelkė Latvijoje

2023 m. birželio 6-ąją rusams susprogdinus jų kontroliuojamą Kachovkos užtvanką Ukrainoje, kilęs potvynis Dniepro žemupyje sukėlė didžiulę humanitarinę ir ekologinę katastrofą. Šimtai tūkstančių žmonių liko be geriamo vandens. Potvynio vandenys ne tik pražudė šimtus žmonių, bet ir daugybę gyvūnų bei augalų.

Tuomet ekspertai prognozavo katastrofiškas pasekmes jau ir taip karo nualintai gamtai pietiniuose Ukrainos regionuose. Pasak jų, buvusio Kachovkos rezervuaro dugnas priminė negyvą „Marso kanjoną“. Buvo baiminamasi ir dėl to, ar pavyks užtikrinti Rusijos okupuotos Zaporižios atominės elektrinės aušinimą.

Bet jau po pusmečio ukrainiečių mokslininkai pastebėjo, kad potvynio bangai nuslūgus, gamta atsigauna. Ukrainos aplinkos ir gamtos išteklių ministerijos duomenimis, buvusio rezervuaro vietoje dabar plyti 150 tūkst. hektarų jaunuolynas – penkiskart didesnis už visos Maltos teritoriją. Į senąją vagą sugrįžusioje Dniepro upėje vėl plaukioja aštuonis dešimtmečius čia neregėti eršketai.

Dėl tebesitęsiančio karo, botanikai katastrofos paveiktas vietas daugiausia tyrinėja su palydovų pagalba. Pasak jų, viena vertus, bioįvairovė sugrįžta, bet kartu trūksta duomenų apie tai, kiek ir kokių pavojingų teršalų sukauptų rezervuaro dugne pasklido aplinkoje.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Sausio pabaigoje Vilniaus miesto taryba pritarė siūlymui didinti viešojo transporto bilietų kainas. Į tai reaguojant prie savivaldybės rengiami protestai, siūloma viešąjį transportą padaryti nemokamą. Vis dėlto diskusijose apie bilietų kainas daugiausia dėmesio tenka ne viešojo transporto kainai, o jo kokybei.

Tuo metu regionų gyventojai susiduria su opia problema – blogėjančiu susisiekimu tarpmiestiniais autobusais.

Koks viešasis transportas būtų kokybiškas - patogus, greitas, prieinamas - ir kodėl jis vis dar pralaimi automobiliui?

Autorė Inga Janiulytė-Tempporin

Vėl tapęs Jungtinių Valstijų prezidentu, Donaldas Trumpas vienu pirmųjų savo įsakų pasirašė pasitraukimą iš Pasaulio sveikatos organizacijos ir – antrą kartą – Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Trumpas atšaukia buvusio šalies vadovo Joe Bideno žaliosios energetikos iniciatyvas, elektromobilių gamybos skatinimą, ir skelbia energetikos nepaprastąją padėtį, kurios tikslas – spartinti naftos ir dujų gavybą. Kaip šie sprendimai atsilieps Amerikos ir viso pasaulio klimato politikai? Apie tai – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Tvarumo imitavimas - sąvoka, kurią Europos Sąjunga naudoja kalbėdama žaliąjį smegenų plovimą. Šį reiškinį siekiama pažaboti naujomis direktyvomis, kurios pamažu bus perkeliamos į Lietuvos teisės aktus. Ką tai reiškia verslui ir ar visuomenė reaguoja jau dabar?

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie žaliuosius teiginius yra sulaukusi vieno skundo, jo baigtis paaiškėja kuriant šią laidą.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pixabay nuotr.

Naujai darbą pradėjęs Aplinkos ministras Povilas Poderskis – kaunietis, pagal išsilavinimą programinės įrangos inžinierius, buvęs Vilniaus miesto administracijos direktorius ir statybų lobistas. Jis pripažįsta, kad aplinkosaugos srityje žinių jam trūksta, bet tikina, kad dėl to remsis į vis dar tebeformuojamą komandą.

Du iš jau dirbančių viceministrų – už miškus atsakingas Ramūnas Krugelis ir statybų sektorių kuruojantis Kastytis Žuromskas – į rinkimus ėjo su ministrą delegavusios „Nemuno aušros“ partijos sąrašu, bet į Seimą nepateko.

Aplinkosaugininkai ir apžvalgininkai pažymi, kad iš Aplinkos ministro visų pirma tikisi įvairių interesų derinimo ir tvirtesnio gamtosauginių interesų atstovavimo nei tai darė jo pirmtakai. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė mato ženklų, kad ministerija nusiteikusi dirbti įtraukdama visuomenę.

Tuo metu apžvalgininkas Paulius Gritėnas atkreipia dėmesį, kad per visą pastarąjį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iš 13 Aplinkos ministrų vos trys buvo gamtosaugos specialistai. O P. Poderskis šią tendenciją tęsia. „Lapė vištidėje“, – apibendrina P. Gritėnas.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Po Naujųjų smarkiai pakilus vandens lygiui Minijos ir Akmenos upėse savivaldybės lygio ekstremali situacija buvo paskelbta Kretingos, Kretingos miesto, Kartenos, Žalgirio ir Salantų seniūnijose. Sausio 9 dieną ekstremali situacija atšaukta.
Potvyniai šiame krašte yra įprastas reiškinys, vis dėlto pastaraisiais metais jie prasideda anksčiau, vyksta dažniau. O paskutinysis potvynis išsiskyrė tuo, jog apėmė ir Salantų seniūniją.
Gyventojų patirtys ir nuostoliai skiriasi. Kaip ir jų nuomonės, kas padėtų sumažinti potvynių riziką. Vis dėlto dauguma jų mato potvyniuose ne klimato kaitą, o infrastruktūros klaidas.
Tuo metu Vilniaus universiteto mokslininkas hidrologas Gintaras Valiuškevičius į potvynius Vakarų Lietuvoje žvelgia giliau ir sako, jog priežasčių ir sprendimų yra įvairių.

Laidoje panaudotos ištraukos iš LRT laidų „Gimtoji žemė“ (2025-01-06) ir „Svarbi valanda“ (2025-01-03)

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jovitos Gaižauskaitės nuotrauka