Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?
Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).
Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?
Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?
Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?
Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?
Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?
Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?

Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.

Ved. Aurimas Švedas