Kasmet Lietuvoje erkių platinamomis ligomis suserga apie 3 tūkst. žmonių ir šis skaičius nuolat auga. Medicinos entomologė Milda Žygutienė sako, kad ligas platinančios erkės dabar yra paplitusios visoje Lietuvoje, o jų aktyvumo laikotarpis pastaraisiais metais dar išaugo.

Pasak specialistų, beveik tris dešimtmečius stebimą erkinio encefalito ir Laimo ligos atvejų augimą lemia ir klimato kaita.

Dėl šylančio klimato į Europą sugrįžta tokios Afrikos bei Azijos šalims būdingos uodų pernešamos ligos kaip maliarija. Gamtos tyrimų centro mokslininkė Rasa Bernotienė pasakoja apie dengės karšinę pernešančią invazinę Azijos tigrinio uodo rūšį, kuri į mūsų žemyną greičiausiai atkeliavo prekybiniais laivais ir išplito pietinėse šalyse.

Komentuodamos siūlymus naikinti kenkėjus cheminėmis medžiagomis, pašnekovės pažymi, kad tai kenksminga visai aplinkai ir problemos nesprendžia. Be to, uodai ekosistemose atlieka savo vaidmenį.

Autorė Vaida Pilibaitytė

„Ironiška, kad [iki invazijos] savo podkaste mes bandėme sumažinti skirtumą tarp vakarietiškos ir Ukrainos žiniasklaidos [aplinkosaugos] diskursų, nes jautėme, kad Ukrainoje tų temų trūksta. O dabar darome priešingą dalyką“, – pasakoja Stasas iš Kyjivo. Jis ir Marija, tinklalaidės apie aplinkosaugą „Антропоцешо“ kūrėjai, dabar savo laisvalaikį skiria komunikacijai apie Rusijos invazijos Ukrainoje sociopolitinį kontekstą.

„Kai karas eskalavosi, mes pamatėme, kad Vakarų liberalioji žiniasklaida buvo tam nepasiruošusi, jie nesuvokė konteksto ir net nežinojo ekspertų, kurių galėtų pasiklausti.“, – paaiškina Stasas. „Jie skleidė Rusijos naratyvą, ypač pirmosiomis savaitėmis. Buvo visiška katastrofa“, – jam antrina Marija.

Tuo metu tokios nevyriausybinės organizacijos kaip Ukrainos gamtos apsaugos grupė dabar organizuoja pagalbą okupuotose zonose atsidūrusiems kolegoms ir dokumentuoja karo poveikį laukinei gamtai. „Kaip biologui dirbti gamtoje, kuri užminuota? Net jei karas šiandien baigsis, kas norės važiuoti į mišką ir užlipti ant minos? Panašu, kad visi mūsų įprasti darbai ilgam sustojo“, – liūdnai konstatuoja ekologas Oleksijus Vasyliukas.

Pasak jo, Ukrainos pakraščiuose susitelkusi didžioji dalis šalies saugomų teritorijų ir nacionalinių parkų. Apie pusė jų buvo okupuotos Rusijos karių. Ten dirbantys specialistai yra persekiojami, kai kurie prarado namus ir gyvena humanitarinės krizės sąlygomis.

„Žmogiškoji tragedija yra siaubinga, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad tai gali nutikti mūsų šimtmetyje. Bet kenčia dar daugiau gyvybių, nes juk gyvybę turi ne tik žmonės. Reikia suprasti, kad kančios ir netekčių [dėl šito karo] yra dar daugiau nei galima įsivaizduoti“, – priduria pašnekovas.

Jo atsiųstoje nuotraukoje – vienoje didžiausių ir žymiausių Ukrainos saugomų teritorijų Chersono srityje – Askanija Nova biosferos rezervate laisvai besiganantys bizonai. Rezervatas dabar okupuotas, ten likusių apie 1300 vien kanopinių gyvūnų – saigų, danielių, tauriųjų elnių, zebrų, antilopių – likimas nežinomas.

Pasakojimai apie karo paveiktą Ukrainos aplinkosaugos aktyvistų kasdienybę.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Cementas – svarbi, o kai kuriais atvejais ir nepakeičiama statybinė medžiaga. Tačiau kartu tai – itin tarši pramonė, smarkiai prisidedanti prie šiltnamio efekto. Vien Lietuvoje esantis „Akmens cementas“ išleidžia apie milijoną tonų anglies dvideginio per metus. Tai sudaro vieną dvidešimtąją visų Lietuvos anglies dvideginio emisijų.

Iki šiol cemento pramonė randa būdų už šias emisijas beveik nemokėti, tačiau nemokamų apyvartinių taršos leidimų nuolat mažėja, o nuo 2030 metų jų gali nebelikti. Tai cementininkus skatina ieškoti sprendimų. Kokių jų imasi „Akmenės cementas“ ir kitos Europos cemento gamyklos? Ir kodėl taip sunkiai įgyvendinami sprendimai, kurie sumažintų grynąjį emisijų kiekį iki nulio?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kasmet kovo viduryje Baltijos jūroje prasideda ruonių jauniklių migracija ir išsekę gyvūnai pastebimi Lietuvos pakrantėje. Šiemet iki balandžio 1-osios Lietuvos jūrų muziejaus globon jau pateko 11 pilkųjų ruonių jauniklių ir šis skaičius greičiausiai dar augs. Tikimasi, kad vasarą sustiprėję ruoniai bus sugrąžinti į laisvę.

Pasak specialistų, į Raudonąją knygą įrašyta rūšis labiausiai kenčia dėl jūros taršos, intensyvios žvejybos ir menkstančių žuvies išteklių. O pavasarį vedamiems jaunikliams vis sunkiau išgyventi ir dėl besikeičiančio klimato - nes dėl ledo dangos trūkumo ruoniai yra priversti veistis sausumoje, kur jų tyko plėšrūnai ir ligos.

Apie tai, kodėl pilkiesiems ruoniams reikia žmogaus pagalbos pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus biologas Arūnas Grušas ir ruonius tyrinėjanti VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Vaida Survilienė.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Penktadienį Vilniuje klimato aktyvistai ir aktyvūs piliečiai skandavo „Iškastinis kuras finansuoja karus“. Jie teigia, kad naftą ir dujas iš Rusijos neužtenka pakeisti tais pačiais ištekliais iš kitų šalių, ir ragina pereiti prie vietoje pagaminamos saulės, vėjo, vandes energijos.

Kiek esame priklausomi nuo Rusijos iškastinio kuro? Ir kas sudarytų galymybes atsinaujinančių išteklių energetikos proveržiui?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Rusijos karinė invazija Ukrainoje akimirksniu pražudė daugybės žmonių gyvenimą. Tragedijos mastą neišvengiamai dar padidins ir karo sukelta ekologinė katastrofa šalyje. „Nors tai jau sena klišė, bet aplinka visada yra tylioji žiauraus karo auka“, – sako organizacijos „Konfliktų ir aplinkos observatorija“ tyrimų vadovas Dougas Weiras. Karo padarinių aplinkai šiandien įvertinti dar neįmanoma, bet tarptautinė bendruomenė jau atidžiai stebi padėtį karo siaubiamoje šalyje.

Nuo pirmųjų karo dienų Rusija taikosi ne tik į karinius, bet ir į pramonės ir energetikos objektus Ukrainoje. Ekspertai pažymi, kad dėl bombardavimų kilę gaisrai paskleidžia toksines medžiagas, pavojingai ir ilgam užteršiančias orą, dirvožemį ir vandenį. Be to, pasak jų, pirmą kartą žmonijos istorijoje agresoriaus okupuoti branduolinės energetikos objektai kelia precedento neturinčią ekologinę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir už jos ribų.

Padėtį taip pat komentuoja organizacijos „Greenpeace“ branduolinės energetikos ekspertas Janas Haverkampas ir dr. Algirdas Kaliatka iš Lietuvos energetikos instituto.

Autorė Vaida Pilibaitytė

„Nebegalime apie zoologijos sodus tik kaip apie zoologijos sodus. Zoologijos sodas šiandien turi būti modernus, tai yra, jis turi būti visuomenės švietimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo centras“, - sako Gabrielė Marija Baltrušytė, kartu su Aira Paliukėnaite per programą „Kurk Lietuvai“ parengusios projektą „Gyvūnų gerovės zoologijos soduose užtikrinimas“. Projekto autorės suformavo naują zoologijos sodų vertinimo metodiką. Kokios gerosios praktikos padėtų Lietuvos zoologijos sodams užtikrinti gyvūnų gerovę, efektyviau užsiimti šviečiamąja, moksline ar biologinės įvairovės išsaugojimo veikla? Kaip keisti Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles planuoja Aplinkos ministerija?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nauja KTU monografija pristato piliečių mokslą ir jo taikymą pasaulyje ir Lietuvoje kaip būdą rinkti duomenis ir spręsti socialines problemas. Bendraautorė dr. Monika Mačiulienė teigia, kad Lietuvoje jis žengia tik pirmuosius žingsnius.

Gamtos tyrimų centro mokslininkė dr. Jurga Motiejūnaitė aktyviai naudoja vieną populiariausių piliečių mokslo platformų iNaturalist, kurioje galima registruoti pastebėtus augalus, grybus ir gyvūnus. Ji mano, kad aktyviau įsitraukti žmonėms trukdo metodinių priemonių – knygų apie gamtą stoka.

VDU profesorė Vita Mildažienė prieš keletą metų inicijavo projektą „Bronės Pajiedaitės takais“ ir siekia įtraukti moksleivius į Lietuvoje mažai žinomų vandens gyvūnų – samangyvių tyrimus bei pristatyti išskirtinę tragiško likimo tarpukario Kauno mokslininkę.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Prieš atliekų deginimą pasisakanti tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Zero Waste Europe“ neseniai paviešino Lietuvoje, Ispanijoje ir Čekijoje prie atliekų deginimo įrenginių atlikto tyrimo rezultatus. Jie rodo, kad dalyje netoliese auginamų naminių vištų kiaušinių viršijamos dioksinų, polichlorintų bifenilų (PCB) normos.
Šios medžiagos – itin toksiškos, jos sukelia vėžį, ardo imuninę sistemą ir mažina vaisingumą. Ir nors žinoma, kad dažniausiai jos susidaro deginant plastiką, medicinines ir toksiškas atliekas, kol kas nėra aišku, iš kur jos pateko į aplinką, mat šaltinių gali būti įvairių.
Kaip veikia šių medžiagų tyrimų ir kontrolės sistema, kiek į ją įsitraukia bendruomenė ir valstybė?

Aut. Inga Janiulytė-Temporin

Klaipėdos universiteto mokslininkės Tatjana Paulauskienė ir Marija Kataržytė neseniai užpatentavo naują būdą išvalyti nafta užterštą vandenį, panaudojant Baltijos jūros aplinkoje aptiktus mikrogrybus ir natūralias medžiagas. Mokslininkės tikisi, kad, jei technologiją pavyks pritaikyti praktiškai, bus galima surinkti ir neutralizuoti dideliame plote pasklidusius teršalus nepakenkiant aplinkai. Šiuo metu jos tęsia laboratorinius tyrimus ir planuoja tolesnius išradimo bandymus.

Tuo metu Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo, kad pernai Baltijos jūroje ir Kuršių mariose nustatyti 7 atvejai, kai tarša naftos produktais keliskart viršijo normas. Dauguma jų siejami su Klaipėdos uosto veikla ir laivyba.

Autorė Vaida Pilibaitytė