Pakartot

Nepriklausoma muzikos agentūra „Tilto namai“ darbą pradėjo iš idėjos ir smalsumo. Taip sako jos vadovė, įkūrėja Gabrielė Tamutytė. Daug ką tenka iš idėjos daryti ir dabar. Kartais norisi viską mesti, kartais ateina įkvėpimas daryti dar daugiau – toks nenuspėjamas ir neprognozuojamas agentūros darbas. Tokia yra realybė, kai dirbi su muzika, kuri paprastai nepasiekia TV ekranų, kuri yra specifinė ir reikalauja iš klausytojo intelekto, kantrybės, ar bent jau atviros širdies. Kitaip tariant ne su ta muzika, kuri tiktų darbovietės vakarėliui. Gabrielė taip pat užsimena, jog stereotipas, kad jaunoji karta nori visko, iškart ir daug – kartais tinka ir muzikantų bendruomenei. Laidos autorius ir vedėjas Domantas Razauskas.

„Mes pernelyg rimti, mes pernelyg reikšmingi ir bijome atrodyti kvaili“, - sako profesionalus humoristas, iš juokų duoną valgantis Paulius Ambrazevičius. Kai susitinka muzika ir humoras. Apie ironiją, sarkazmą, pokštą muzikoje, apie humorą kaip intelekto rodiklį, apie tabu temas dainose ir baimę pasirodyti juokingu. Ir dar apie kai ką. Domantas Razauskas kalbina humoristą Paulių Ambrazevičių.

Tarptautinės džiazo dienos metu vyks rinkinio „Jazz from Lithuania 2018“ pristatymas. Apie jį, o ir apie šiuolaikinį džiazą apskritai pasakoja Lietuvos Džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius ir muzikantas Andrej Polevikov. „Labai įdomus, aktualus ir netikėtas“. Tokiais epitetais muzikos kritikai apdovanoja garbingą rinkinį „Jazz from Lithuania 2018“, kuriame pučia patys naujausi mūsų džiazo muzikos vėjai. Rinkinys skirtas ne mums, bet tarptautinei melomanų, festivalių, vadybininkų ir žurnalistų bendruomenei. Jis jau pristatytas Vokietijoje, Bremeno mieste vykstančioje didžiausioje pasaulyje džiazui skirtoje parodoje „Jazzahead“ ir toliau keliaus po pasaulį, pažindindamas su jaunais Lietuvos kūrėjais. Vienas tokių – klavišininkas, kompozitorius, pedagogas Andrej
Polevikov, pasakojantis, kaip keičiasi požiūris į džiazą, muzikantų priėjimas prie žanro. O Lietuvos Džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius atskleidžia, jog ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti: kol vaidijamės tarpusavy, kovojam dėl finansų, kaimynai veikia vieningai ir strategiškai, tad štai estų modernus džiazas užsieny pristatomas gerokai plačiau, nei lietuvių. Laidos autorius ir vedėjas Domantas Razauskas.

PIN dienos proga Domantas Razauskas kalbina asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovą Paulių Sartatavičių ir grupės „The Roop“ vokalistą Vaidotą Valiukevičių. Kodėl pagal piratavimo lygį vis dar esame Europos atsilikėliai? Balandžio 26-oji – Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena. Proga atkreipti dėmesį į tai, kaip mes su ta nuosavybe elgiamės. O elgiamės, panašu, vis dar ne taip pagarbiai, kaip Vakarų šalys. Taip bent jau sako autorių teises ginančios asociacijos LATGA darbuotojas Paulius Sartatavičius. Ir jei muzikos srityje situacija taisosi atsiradus tokioms platformoms kaip „Pakartot.lt“, „Spotify“, tai vaizdinę medžiagą vis dar noriai vagiame ir žiūrime nelegaliai. Kas baisiausia, nejausdami kaltės ir atsakomybės. LATGA PIN dienos proga organizuoja edukacinių renginių ciklą įvairiose Lietuvos mokyklose. Žinomi šalies kūrėjai jų metu kalbasi su moksleiviais apie intelektinę nuosavybę.

Seserys dvynės Teresė ir Milda savo kūrybinį kelią pradėjo dar gimtuosiuose Zarasuose. Tiesą sakant, augant tokioje šeimoje, pasirinkimo būta mažai – jų tėtis Gintaras Andrijauskas yra „Sadūnų“ siela, jų dėdė Algirdas Svidinskas – žinomas folkloristas, dainius, vienas festivalio „Akacijų alėja“ sumanytojų. „Baltos varnos“ tik persikėlusios gyventi į Vilnių nėrė į muzikinę veiklą, įrašė ir išleido pirmąjį albumą „Dar nedaviau tau vardo“, subūrė grupę, ėmė aktyviai koncertuoti ir galiausiai pasuko į televizijos pusę – sudalyvavo naujame LRT projekte „Du balsai – viena širdis“. Šiuo metu Teresė ir Milda baigia etnomuzikologijos studijas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kokia merginų muzikos filosofija, muzikinis kelias, santykis su tradicija, televizijos šou? Apie viską išsamiai – pokalbio metu. Ir dar. Laidoje pirmą kartą pristatomas naujausias įrašytas „Baltų varnų“ kūrinys, dar neskambėjęs radijo eteriuose.

Muzikantai kalbasi. Domantas Razauskas klausia, gitaristas, kompozitorius, aranžuotojas, „Žalvarinio“ lyderis Robertas Semeniukas atsako ir dalinasi ne visada malonia patirtimi.
Robertas Semeniukas – profesionalus muzikantas, kuris žino, kaip atrodyti, elgtis scenoje, grojant šalia Marijono Mikutavičiaus, kaip parašyti liaudies dainos aranžuotę, sukurti autorinį „gabalą“, pagroti ugninį „solo“. Jis žino, kiek metų turėjo mokytis ir juodai dirbti, kad to pasiektų. Kad pasiektų, jog jo aranžuotės atsidurtų mokyklos programose, vadovėliuose, o apie autorines teises menkai teišmanantys žmonės iš jo noriai vogtų. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje vis dar apstu piliečių, kurie dainos, fonogramos, aranžuotės nesuvokia kaip intelektinės nuosavybės. Robertas su tuo susiduria dažnai ir apie tai pasakoja. Dar jis pasakoja apie savo paties solinę karjerą ir duoda patarimus jauniems muzikantams, kuriems dažnai atrodo, kad roko žvaigždė – baisiai lengva ir smagi profesija.

Muzikos tyrumas pagal Arbačiauskus. Jis – žinomas LRT veidas ir dar žinomesnis televizijos balsas. Ji – profesionali violončelininkė. Jis – aktorius, ieškantis tikrumo, ramybės, net poilsio, pabuvimo savimi muzikoje, dainose. Ji – pati pirmoji klausytoja ir kritikė, suvaldanti nesuvaldytus muzikinius dalykus. Tokia yra Giedriaus ir Agnės Arbačiauskų pora. Pora ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Po pirmojo albumo „Vienaragis“ praėjo jau dešimtmetis ir duetas sako, jog laikas. Laikas naujai programai, naujam albumui. Todėl prie poros prisijungia kompozitorius, multiinstrumentininkas Marius Salynas bei perkusininkas Gediminas Stankevičius. Nuoširdus pokalbis LRT radijo studijoje apie muziką, poeziją laisvai, bet iš esmės. Laidos autorius ir vedėjas Domantas Razauskas.

Muzika – pramoga, ar vis dar menas? Laidoje muzikantas, muzikos apžvalgininkas Domantas Razauskas svarsto, koks muzikos vaidmuo ir turinys dabar, kai garsai ir melodijos tapo įprastu kasdienybės fonu. Ar įmanoma kalbėti apie muziką, kaip apie meno rūšį. Vaizdo žaidimai, kinas, sportas, šventės, parduotuvės, kavinės, radijo stotys, televizija, teatras, taksi, kirpyklos ir odontologų kabinetai, poliklinikos ir viešbučiai, senamiesčio gatvės ir pamaldos bažnyčioje, reklama, mūsų mobilių įrenginių signalai, visos nuperkamos laikmenos – muzika yra visur! Už kiekvieną kūrinį, už kiekvieną natą kapsi pinigai (na gerai, išskyrus pamaldas, ten – nekapsi). Muzika yra tapusi pramoga ir fonu. Muzikos klausymosi įpročiai keičiasi, ne tik kintant technologijoms, bet ir kišant muziką visur, kur tik bijoma modernių laikų siaubo nuobodulio. Ar visagalės pramogos kontekste galime kalbėti apie dainos kokybę, apie dainą, melodiją, tekstą, harmoniją, apskritai apie muziką kaip meno formą? Ar mokame atskirti banalybę nuo rimto kūrinio? Ar gebame argumentuotai kritikuoti, girti, rodyti pavyzdį ir suvokti, ką renkamės patys, kas mums prikišama?

Pirmą autorinį albumą pristato kompozitorius, dirigentas, pedagogas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vaclovas Augustinas.
Prie choro „Jauna muzika“ vairo Vaclovas Augustinas jau nuo 1992 metų, tačiau autorinis jo chorinių kūrinių albumas pasirodo tik dabar. Jis vadinasi „Tau bet kokios sutemos šviesios“. Tiesa, melomanai žino, jog Vaclovas yra prisidėjęs prie visos šūsnies Lietuvos roko muzikos klasikos – jis grojo kartu su progresyvaus roko pionieriais „Saulės laikrodžiu“ ir daug metų buvo „Anties“ narys. Su kompozitoriumi, muzikantu, dirigentu, pedagogu kalbamės apie viską nuo pradžių – pirmus jo žingsnius „Ąžuoliuke“, studijas pas maestro Hermaną Perelšteiną ir Julių Juzeliūną, roko muzikanto karjerą, „Jauną muziką“, seną muziką, mylimiausius kompozitorius ir albumus. Laidos autorius ir vedėjas Domantas Razauskas.

Muzikantai kalbasi. Domantas Razauskas klausia, jauna, pirmąjį laisvos ir ne visada patogios muzikos albumą pristatanti, bet jau gerbėjų ratą turinti grupė „Džiazlaif“ atsako. Pavadinimas „Džiazlaif“ tiesiog persunktas ironija. Jis sako porą dalykų: mes grojame ir gyvename džiazu ir mes nemokame anglų kalbos. Iš tikrųjų, abu šie dalykai nėra tiesa. „Džiazlaif“ – tai savotiškas protestas prieš tradicinio džiazo snobiškumą, prieš stereotipus, kurie lydi šią kryptį. Jauni muzikantai tikrai negroja to, kas galvoje pasigirsta ištarus žodį „džiazas“. Bet ar XXI amžiuje dar likę grynųjų žanrų? „Džiazlaif“ tikslas – parodyti, kad yra kitokia laisvosios muzikos pusė. Ne visada patogi, tikrai ne saldi, labai veržli ir absoliučiai nenusakoma. Aptariant kolektyvo koncertų geografiją ir grupės netenkinančią Lietuvos džiazo festivalių situaciją aiškėja, kad „Džiazlaif“ gerokai daugiau koncertuoja ir ketina koncertuoti užsienyje. Ypač dabar, kai jau turi savo vizitinę kortelę – pirmąjį albumą.