Pirmas sakinys

Istorikas Egidijus Aleksandravičius kol kas neparašė romano, o paaugliškus poezijos bandymus metė, tačiau daugelį jo tekstų galima skaityti kaip literatūrinius kūrinius.

Istorija galbūt nesutampa su literatūra, bet be jos yra neįmanoma. Dar daugiau – tik būdama šalia literatūros istorija gali apsisaugoti nuo mokslo biurokratijos.

Su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi kalbamės apie istorijai ir literatūrai svarbius siužetus, herojus, idealus ir aistringai parašytus sakinius.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Ko iš mūsų tikisi kiti ir kokius lūkesčius su savo kūryba siejame mes patys, patiriantys ir sėkmės skonį, ir nesėkmės baimę? Iš kur randasi tas vidinis ir išorinis spaudimas? Galbūt tas lūkesčių horizontas – tik prieš mūsų pačių akis, – niekam kitam nematomas ir nesvarbus?

Prisimindami prieš dešimtmetį išleistą populiarųjį romaną „Mano vardas – Marytė“, apie kūrybą ir lūkesčius „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju Alvydu Šlepiku.

Nuotraukoje – sunkaus roko grupė „Vilniaus kailiai“. Iš kairės – Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius, 2012 metai, autorius – Alis Balbierius.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Diskusijoms apie mokyklinę literatūros programą nerimstant, atrodo, kad susitarti dėl to, ką moksleiviai turėtų skaityti ir kaip apie kūrinius ir jų autorius vertėtų kalbėti, gali būti neįmanoma.

O gal išeitis galėtų būti radikali reforma – iš pamatų keičianti ne literatūros sąrašus, bet principus, kaip yra mokoma ir kiek laisvės mokytojams ir moksleiviams suteikiama?

Apie idėjas, kaip galėtų keistis literatūros mokymas mokyklose, į „Pirmą sakinį“ pakvietėme pasikalbėti kalbininkę Loretą Vaicekauskienę, kuri ne tik dėsto universitete, bet ir dirba su moksleiviais.

Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Kartais jos rašomas dialogas mūsų skaitomoje pjesėje ima blyškėti – iš personažo lūpų ji tarsi nutrina kalbą, bet paties tariančiojo nesunaikina. Kartais jos tekste visiškai nesvarbu, kas parašyta žodžiais – autorė taip ir siekia atkreipti mūsų dėmesį į susikalbėjimo neįmanomybę.

„Pirmame sakinyje“ – rašytoja ir tarpdisciplininio meno kūrėja Paulina Eglė Pukytė, su kuria kalbamės apie tekstą kaip erdvę ne vien literatūrai – apie tekstą kaip meną.

Daivos Kairevičiūtės nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jei Ričardo Šileikos paklaustumėte, kuo jis užsiima, galbūt jis įteiktų vizitinę kortelę, ant kurios parašyta: „Fasuotojas“, „Tupėtojas“ ar „Nuo/girdininkas“.

Paprastai jis pristatomas kaip rašytojas ir fotografas. Bet meną ir gyvenimą jis suvokia kaip žaidimą, kuriame galima žaisti su bet kuo – su savąja tapatybe taip pat.

Su Ričardu Šileika „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie įvairias meno-žaidimo formas, kurios gali padėti išsivaduoti iš baimės, nerimo ar skausmo sukeltų įtampų, tapti laisvam ir gyventi gyvenimą, kuriame nesvarbi tampa ir literatūra.

Nuotraukos autorius – Mindaugas Česlikauskas.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Literatūra yra neatsiejama seksualumo kultūros dalis. Per ją išreiškiamos fantazijos, apmąstomos patirtys, palaikomos ir griaunamos normos, pažįstama ir išsakoma tai, ko nedrįstama realiame gyvenime. O kiekviena skaitytoja ir skaitytojas, ko gero, turi savąją seksualumo skaitymo istoriją.

Su rašytoja Egle Frank kalbamės apie tokias literatūrines istorijas - geismo, pažinimo, malonumo, nekaltybės ir nuopuolio. (S)

Laimos Stasiulionytės nuotrauka.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Rašytojos Jurgos Tumasonytės knygoje „Naujagimiai“ skirtingų novelių siužetai galiausiai susijungia į vientisą pasakojimą, kurio ašimi būtų galima pavadinti gimimą – ir žmogaus, ir jo istorijos.

Autorė mus kviečia nusikelti į „pradžių pradžią“, ir, pasitelkdama mito logiką, atkeliauja iki pabaigos, kurioje prasideda nauja pradžia – užsimezga gyvybė.

O kaip naują pradžią suvokiame kūryboje? Ar kiekviena knyga, atskira novelė, eilėraštis mums reiškia naują pradžią? „Pirmo sakinio“ pokalbis su Jurga Tumasonyte.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kuriant turbūt neįmanoma pasikliauti vien tikrove – į mūsų kūrybą įsilieja ir kiti realybės papildiniai. Kaip jie veikia pasakojime, kaip dera su tuo, kas apčiuopiama ir kokius babilonus sukuria mūsų atmintyje?

„Pirmame sakinyje“ viešinti poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė – apie vaizduotę, sapnus, prisiminimus ir nuojautas. Apie tikrovę atrakinusį surūdijusį raktą iš sakinio.

Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Su dviem rašytojais ir dviem vasarotojais – Sauliumi ir Artūru – prisimename vaikystės ir paauglystės vasaras: ar jos prisiminimai pilni nuotykių, ar nuobodulio, ar draugysčių, ar vienatvės valandų, ar poilsio, ar pagalbinių darbų soduose ir daržuose, ar tarp pasakojimų apie ledus, limonadus, pokštus, ežerus, jūras, iškylas ir kaimus lieka vietos skaitytoms knygoms.

Ar tų vasarų įspūdžiai nugulė kaip nors į jų kūrybą – kaip siužetas, motyvas, metafora, palyginimas ar ilgesys.

Apie jaunų dienų vasaras „Pirmame sakinyje“ kalbamės su poetu, vertėju Artūru Valioniu ir rašytoju, literatūrologu Sauliumi Vasiliausku.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jau beveik du šimtus metų pasauliniuose literatūros vandenyse plaukioja Hermano Melville‘io „Mobi Dikas“. Toks pat galingas, nepailstantis, laiko neįveikiamas. Jis sužavi šimtus tūkstančių skaitytojų, kurie nori jį ne sumedžioti, o suprasti jo daugiasluoksnį pasakojimą.

Vienas iš tokių skaitytojų – poetas, antikvarininkas Edmondas Kelmickas, galintis kalbėti apie šį kūrinį valandų valandas, kaip paskui banginį plaukiantis laivas.

Su juo „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie jam daugybę metų svarbias ar naujai iškylančias romano „Mobi Dikas“ interpretacijas, žvilgtelint tai į Bibliją, tai į Shakespeare‘o tomelį.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta