Pirmas sakinys

Filosofas Arvydas Šliogeris savo knygą „Būtis ir pasaulis“ skyrė Dzūkijos pievų Žiogeliui. Aptardami tokią dedikaciją, skaitytojai kalbėjo apie poetiškumą ir autoriaus ištikimybę gamtai.

Tačiau iš tiesų Žiogeliu jis vadino savo žmoną Zitą, knygų restauratorę, su kuria kartu gyveno penkiasdešimt metų.

Apie dviejų žmonių ryšį, keliones po Dzūkiją ir bendrą pomėgį – fotografiją – „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Zita Šliogeriene.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jau trisdešimt metų virš Lietuvos literatūros kybo sunkus lietaus debesis, atplaukęs iš Jurgio Kunčino romano „Tūla“. Trisdešimt metų tai, ko gero, stipriausia meilės istorija, parašyta lietuviškai. Nuolat skaitoma, neužmirštama, kiekvienos skaitytojų kartos atrandama iš naujo.

Ne vieną romaną, apsakymų ir eilėraščių rinkinį išleidęs Jurgis Kunčinas šiuo romanu tapo vienu svabiausių ne tik XX amžiaus pabaigos, bet ir viso nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos rašytojų.

Apie „Tūlos“ neblėstančią jėgą, jos proziškumą ir poetiškumą, literatūrinius ir kultūrinius kontekstus „Pirmame sakinyje“ kalbamės su šiuolaikinės literatūros tyrinėtoja Audinga Pelurityte-Tikuišiene.

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rašytoja Birutė Jonuškaitė neseniai antrai kadencijai buvo perrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke. Tai tapo akstinu jos paklausti, kodėl menininkė ryžtasi imtis darbo, kuris, be kūrybinių iniciatyvų, reikalauja domėtis nekilnojamu turtu, mokesčiais, teise ir panašiais su literatūra menkai susijusiais klausimais.

O atsispirdami nuo to, diskutavome apie Rašytojų sąjungos prasmę šių dienų visuomenėje, jos veiklas, norą ir nenorą tapti jos nariais, demokratiškus ir elitistinius jos veikimo principus, šimtmečio tąsą ir sovietinę praeitį, ir kitus aktualius, o kartu amžinus klausimus.

Apie visa tai – „Pirmame sakinyje“ su rašytoja Birute Jonuškaite.

Nuotraukos autorius – Butautas Barauskas.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Be keliasdešimties prozos knygų Akvilė Melkūnaitė iš prancūzų kalbos yra išvertusi ir daugiau kaip trisdešimt dramos kūrinių – jos dėka skirtinguose Lietuvos teatruose suskambo ir šiuolaikinės prancūzų pjesės.

Tačiau scenoje, kaip įprasta, atsiduria ne visi vertėjų darbai, tad su A. Melkūnaite nusprendėme pasikalbėti ir apie pjeses, kurių ji ėmėsi pernelyg negalvodama apie pastatymus – pjeses kaip gerą literatūrą, patikusią Akvilei, skaitytojai.

Tomos Saldukaitės nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvoje nuolat paniurnama apie mūsų literatūros lygį, originalumą, įdomumą, tarsi būtume kamuojami literatūrinio komplekso. Vienas iš būdų, kaip nustatyti, ar šis kompleksas pagrįstas – įvertinti Lietuvos literatūrą kitų šalių ir kalbų kontekste: ar mūsų kūriniais domisi leidėjai ir agentai, kaip sekasi išverstoms knygoms, kokių vertinimų sulaukiama.

O gal visa tai nėra taip svarbu, nes viską lemia ne pats kūrinys, o jo vertimas, leidyklos darbas ir vadyba?

Apie Lietuvos literatūros vertimus į kitas kalbas ir leidybą kitose šalyse kalbamės su Lietuvos kultūros instituto Programų ir projektų skyriaus vadove Rūta Nanartavičiūte.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Monikos Požerskytės nuotr.

Rašytojų ir kitų menininkų prisitaikymas sovietinės okupacijos metais tebekelia karštas diskusijas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tačiau įmanoma klausti ir priešingai – ar buvo įmanoma neprisitaikyti?

Ar sovietų Lietuvoje buvo susiformavusi neprisitaikymo ar su sovietinės sistemos reikalavimais nesitaikiusi kultūra, ar galime rasti rašytojų, menininkų, humanitarų, kurie nedarė kompromisų, ir kokią kainą jie už tai sumokėjo?

Apie neprisitaikymo įmanomybę kalbamės su dailininku ir publicistu Vaidotu Žuku.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jo mama – vertėja Rytė Janauskaitė, tėvas – šviesaus atminimo redaktorius Bronys Savukynas, ir „Kultūros baruose“, ir šeimos namuose sutelkdavęs būrį šviesuomenės. Menininkų ir intelektualų idėjas, svarstymus apie kultūrą, taip pat ir antisovietinius anekdotus nuo vaikystės girdėdavo ir sūnus Aistis, gyvenime nenutolęs nuo kalbos ir jos gludinimo.

„Pirmame sakinyje“ su Ignazio Aisčiu pasikalbėjome apie atmintį, šeimos įtaką jo asmenybei, vaikišką žavėjimąsi į namus dažnai užklysdavusių tėvų draugų kompanija ir ankstyvą suvokimą – „nenoriu būti panašus į nieką“.
Nuotraukoje – 2018-ieji, Ignazio Aistis Paryžiuje po teroro akto.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvoje kol kas neišleista nė viena grožinės literatūros knyga, pritaikyta žmonėms, turintiems intelekto negalią ar bet kokių skaitymo sunkumų. Tačiau ne už kalnų turėtų pasirodyti pirmoji – Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“.

Kokiu metodu dirbama su literatūra, kad jos prasmė ir vertė nebūtų prarasta, tačiau siužetą, jausmų peripetijas ir istorinį kontekstą suprastų visi, norintys skaityti, bet dažnu atveju į rankas gaunantys tik vaikiškas knygas ir žurnalus?

Apie lengvai suprantamą kalbą – su Audiosensorinės bibliotekos vadove Inga Davidoniene ir VU Filologijos fakulteto mokslininke Justina Bružaite-Liseckiene.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kai būdama maža Sigutė Chlebinskaitė šokinėjo ant kaimynystėje gyvenusio poeto Antano A. Jonyno lovos, nežinojo, kad po daug metų juos vėl sujungs kaimynystės tema.

Praėjusiais metais dailininkė S. Chlebinskaitė parengė ir išleido garsios Izraelio poetės, vertėjos ir dramaturgės Lea Goldberg parašytą poemą vaikams „Nuomojamas butas“. Knygelę apie kaimynus iš hebrajų kalbos vertė Nathanas Gitkindas, o sueiliavo - A. A. Jonynas.

Šitaip dailininkė į mūsų literatūrinę atmintį po truputį grąžina iš Kauno kilusios rašytojos kūrybą. Su Sigute Chlebinskaite kalbamės apie šią autorę ir jos knygelę, kurią skaityti ir gerėtis neįprastai gražiu apipavidalinimu gali ir vaikai, ir suaugusieji.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

„Kodėl vietoj penkių knygų – trys? Kodėl tarp dvylikos – ne pačios kūrybiškiausios? Kodėl čia nėra manęs?“

Įvairūs knygų rinkimai ir jų vertinimai dažnai sulaukia emocingų reakcijų rašančiųjų bendruomenėje, kūrybines diskusijas užbaigiančioje dviem argumentais: vieni nemoka rašyti, kiti – kritikuoti.

Kaip priimame literatūros kritiką ir koks apskritai turėtų būti kritikos vaidmuo visų šių rinkimų ir akcijų kontekste? Apie konstruktyvumą, argumentavimą ir visų mūsų nuoskaudas – su literatūros kritike Neringa Butnoriūte. Nuotraukos autorė – Laura Vansevičienė.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta