Pirmas sakinys

Teatro režisieriaus Adomo Juškos naujausio spektaklio „Guašas“ pirmoje scenoje aktoriai ilgai kiša lapus į popieriaus smulkintuvą, tarsi iškart leisdami suprasti, kad šiame spektaklyje įprasto teksto ir konkrečios istorijos nebus.

Visuose ankstesniuose šio režisieriaus pastatymuose – atvirkščiai – literatūra, skaitymas ir mąstymas apie kalbą buvo esminė atrama. Tiesa, Adomas Juška savo pastatymams iki šiol rinkosi ne pjeses, o prozą.

Tad „Pirmame sakinyje“ kalbamės su juo apie literatūrą teatre ir literatūrą jo gyvenime.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Regina Rudaitytė – literatūrologė, vertėja iš anglų kalbos, dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete. Romualdas Lankauskas – rašytojas, vertinamas už glausto sakinio stilių, ir dailininkas, tapęs abstrakčias kompozicijas.

Kartu jie gyveno beveik penkiasdešimt metų, nemažą laiko dalį – sovietmečiu jiems paskirtame bute Vilniuje, Mildos gatvėje. Name, kuriame gyveno tik rašytojai.

Dabar, praėjus beveik dvejiems metams po vyro mirties, Regina Rudaitytė pasakoja apie jų gyvenimą kartu, kaimynus rašytojus, Romualdo Lankausko susirašinėjimą su lietuvių išeivija, jo kūrybą ir palikimą po mirties.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

1922-aisiais, prieš šimtą metų, publikuoti du kūriniai, kurių autoriai turbūt nenumatė, kokią įtaką jie literatūrai padarys, – Jameso Joyce`o „Ulisas“ ir Thomo Stearnso Elioto „Bevaisė žemė“.

Nuo tradicijos tolę, bet su ja stiprų ryšį išlaikę literatūros darbai dabar laikomi modernizmo šedevrais, pakliuvę į amžių besisukantį analizės, kritikos, diskusijų ir permąstymų ratą.

Apie „Bevaisės žemės“ ir „Uliso“ reikšmę, modernistinius principus ir nelengvą skaitymą kalbamės su Elioto ir Joyce`o kūrybos tyrinėtoja Jūrate Levina.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Edgaro Kurausko (VU) nuotr.

Neseniai pasirodžiusioje rašytojo, literatūrologo Rimanto Kmitos knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ iš naujo apmąstoma šio poeto kūryba ir asmenybė, analizuojant jo santykį ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, tarp kurių – ir dukra Uršulė Gedaitė.

„Pirmame sakinyje“ kartu su ja kalbamės apie atmintį, joje išlikusį tėvo vaizdinį ir tūkstantį jo veidų, kurių vienas buvo tikrasis.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Nuotrauka iš šeimos archyvo: 1983 metų liepa, Paterų kaimas Lazdijų rajone.

Jo poeziją atrandame svarbiausiuose mūsų literatūros puslapiuose. Jo dienoraščiai – ne pabiri kasdienybės užrašai, o intelektualus tikrovės liudijimas, tapęs reiškiniu mūsų kultūroje.

Svarstydami apie egzistencinį ir estetinį Alfonso Nykos-Niliūno pasaulį, jo kūrybą aptariame su dviem skaitytojais, šį poetą ir vertėją įvardijančiais kaip jiems įdomiausią – istorikais Norbertu Černiausku ir Antanu Terlecku.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Ketverius metus barmenu dirbantis poetas Mantas Toločka sako, kad baro erdvė – tai galimybė klausytis skirtingai mąstančią žmonių, jų kalbą girdint ir poeto ausimis.

Kaip Manto poezijoje atsispindi barmeno patirtis ir kokio autoriaus eilėraštį padeklamavus prie baro, Mantas suteiktų nuolaidą gėrimui? Paskutinė šio sezono „Pirmo sakinio“ laida – iš sostinės baro „Vėjai“.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Nuotraukos autorius – Jonas Tučkus

Didelėje Jonynų šeimoje, rodos, visi puikiai mokėjo vokiečių kalbą, bet du šios šeimos nariai – Antanas A. Jonynas ir Rūta Jonynaitė – reikšmingai prisidėjo, priartindami vokiečiakalbę literatūrą prie Lietuvos.

Svarbius ar net pačius svarbiausius vokiečių literatūros klasikos kūrinius dabar galime skaityti jų išverstus į lietuvių kalbą, nes kadaise Antano ir Rūtos motina nusprendė, kad vaikai turi mokytis sustiprintos vokiečių kalbos ir parinko jiems mokyklą Užupyje.

„Pirmame sakinyje“ vertėja Rūta Jonynaitė ir poetas Antanas A. Jonynas pasakoja apie vokiečių kalbą mokykloje, studijų metus, jiems svarbiausius vokiečių autorius, skirtingų žanrų kūrinių vertimus ir lemtingą tėvų vaidmenį.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Nuotraukoje – seserys ir broliai: iš kairės pusės – sėdi Rūta, Dalia, Antanas, stovi – Stasys, Jonas, mama Stasė ir sesuo Salomėja. 1983 metai, Alytus, pylimas prie Nemuno.

Pandemijos metu nekart matėme jį tiesiogiai pasijungiantį iš savo namų. Ekranuose išvydavome be kaukės sėdintį sveikatos apsaugos ministrą, bet dėmesys nukrypdavo ir į knygomis nukrautą jo stalą.

Taip, buvome girdėję, kad Arūnas Dulkys skaito daug, ir tik dabar, pandemijai nurimus, atsirado galimybė pasikalbėti ne apie ją.

Apie Thorntoną Wilderį, Marcelį Proustą ir kitus mėgstamus autorius „Pirmame sakinyje“ kalbamės su knygų skaitytoju Arūnu Dulkiu.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Du didieji Virginijaus Gasiliūno darbai – surinkti ir parengti vienos kartos literatų ir partizanų, poeto Broniaus Krivicko ir kritiko Mamerto Indriliūno raštai.

Tačiau pats Gasiliūnas labiau mėgsta rankioti ir dėlioti mažąją Lietuvos kultūros istoriją – iš popierių popierėlių, internetiniuose aukcionuose ir kitur įsigytų nuotraukų, radijo laidoms įrašytų poetų balsų.

„Pirmame sakinyje“ su Virginijumi Gasiliūnu kalbamės apie šį daug metų trunkantį darbą literatūros rankraštynuose, o tiksliau – popieryne, garsyne ir internetyne.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Manto Balakausko „Apmaudą“ skaitytojai išrinko 2021-ųjų Metų poezijos knyga. Laidoje – ne tiek apie rinkimus, kiek apie šio autoriaus poezijoje plytinį apmaudą, nusivylimą ir kitas jausenas.

„Manto Balakausko poezija – iš iliuzijų griūties, jei norite – iš apmaudo, trinties. Tai kelias į išsilaisvinimą, bent bandymas jo ieškoti. Pyras, manevruojantis šioje knygoje, pralaimi, bet ir (kaip ir turi būti) švenčia pergalę. Tai tas pats. Laimi ir poezija“, – rašo knygos redaktorius, poetas Gytis Norvilas.

Kartu su poetais, literatūros kritikais Virginija Cibarauske ir Nerijumi Cibulsku „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie Manto Balakausko poetiką, prisimindami ir pirmąją jo knygą „Roma“.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.