Žemėje vėl prasideda naujas masinis rūšių išnykimas, kuris greičiausiai pražudys ir žmones. Tokią išvadą skelbia Stanfordo, Prinstono ir Berklio universiteto mokslininkai. Pasak jų, paskutinis toks įvykis buvo prieš 65 mln. metų, kai išnyko dinozaurai. Net Europoje, kur veikia vieni pažangiausių gamtosaugos įstatymų, kas ketvirtai rūšiai gresia išnykimas. Gamtosaugininkai perspėja, kad pavojuje atsidūrę tokie gyvybiškai žmonijai svarbūs organizmai kaip bitės. Visgi pirmą kartą Europos jūrinių rūšių būklės vertinimą atlikę specialistai pažymi, kad politikos priemonės veikia. Pavyzdžiui, jas pritaikius, europiečių mėgstamų atlantinių menkių padėtis stabilizavosi.

Įsivaizduokite maždaug 4 eurus kainuojančią saulės baterijomis maitinamą stalinę lempą, kurią galite susimontuoti ir suremontuoti patys be specialių žinių. Arba spausdintuvą, kuris ne tik spausdina, bet ir naikina tekstą popieriuje. Tai išradimai, sukurti Europoje, bendradarbiaujant jauniems ir talentingiems švietimo, mokslo ir verslo startuoliams ir galvojant ne tik apie pelną, bet ir akivaizdžią naudą aplinkai.
Itin paprastą saulės energija maitinamą lempą gali pasigaminti kiekvienas – ne vien tam, kad turėtų elektros, bet ir tam, kad išmoktų ir geriau suprastų su saulės energija susijusius procesus. Taip sako Govinda Upadhyay, įmonės „LEDsafari“ įkūrėjas, pelnęs Europos Inovacijų ir technologijų instituto apdovanojimą už išradimą, kuris švarią elektrą padaro prieinamą tiems, kurie iki šiol apskritai gyveno be elektros.

Tuo metu Rajai Aghabis kartu su tyrėjų komanda iš „Eolos“ vysto itin tikslią vėjo, bangų ir vandens srovių greičio matavimo įrangą, naudojamą jūriniuose atsinaujinančios energijos parkuose. O Hidde-Janas Lemstra, vadovaujantis įmonei pavadintai „Reduse“, jau po kelerių metų ketina į rinkai pasiūlyti jų sukurtą aparatą, panaikinantį popieriuje atspausdintas raides.

Lietuvos pakelėse jau ryškiai mėlynuoja lubinai. Įvairiaspalviai jų žiedai neretai puošia ir sodybas. „Pabėgę“ iš ten į pievas ir pamiškes lubinai traukia akį ir džiugina daugelį, tik ne gamtininkus. Iš Šiaurės Amerikos kilęs gausialapis lubinas jau daugiau kaip dešimtmetį yra pripažintas invazine rūšimi, ypatingai pavojinga natūralių pievų biologinei įvairovei.
Paradoksalu, tačiau kol gamtininkai pluša naikindami lubinus, šio augalo sėklų vis dar galima įsigyti šalies parduotuvėse.
Tuo metu Lietuvos ežeruose ir upėse vietinę plačiažnyplių vėžių rūšį išstumia kitas sparčiai plintantis svetimšalis – rainuotasis vėžys. Jis ne toks jautrus taršai ir platina vėžių marą, kuriuo pats nesuserga.
Svetimžemių rūšių įsigalėjimas laikomas antra pagal svarbą grėsme biologinei įvairovei. Mokslininkai vis dar suka galvą, kodėl vienos bendrijos prieš jas atsilaiko, o kitos tampa nestabilios ir netenka vietinių rūšių. Viena aišku – sustabdyti invazijas tampa vis sunkiau, o kova su jomis – brangiai kainuoja.

Amerikiečių mokslininkai sako, kad vis dažniau įprasdami „išjungti“ varginančius garsus, kartu nebemokame girdėti natūralių gamtos garsų. Dėl to esame linkę tiesiog susitaikyti su tuo, kad pasaulyje tyla nyksta. Tai pastebi ir daugiau kaip dešimtmetį gamtos garsus įrašinėjantis Vidmantas Blažys.
Tuo metu Latvijos kompozitoriai kasmet vis kitoje šalies vietoje atidaro Gamtos koncertų salę. „Mes išeiname su savo mikrofonais į gamtą, įsirengiame ten gamtinę muzikos studiją, klausomės gamtos garsų ir grojame kartu su ja“, – apie idėją pasakoja vienas projekto autorių Ingus Ulmanis. Jie įsitikinę, kad mokslo, šiuolaikinio meno ir stiprios emocijos derinys gali padėti žmogui palaipsniui atsigręžti į gamtą.

Bendruomeniniai daržai Vakarų sostinėse – tokiose kaip Londonas, Berlynas, net šiaurinis Helsinkis – nenaujas, nors vis dar populiarėjantis reiškinys. Jie dažnai kuriami atokiuose apleistų rajonų užkampiuose, pusiau legaliai, tačiau su dideliu entuziazmu ir siekiu suburti bendruomenes, atgaivinti beveides erdves, priartinti miestiečius prie gamtos.

Vieno iš Vilniaus bendruomeninių daržo įkūrėjas Mindaugas Danys sako, kad jo ir bendraminčių motyvacija yra panaši. „Mes visi mėgėjai. Yra daugybė knygų apie protingą, tinginio, miestiečio daržą. Mūsų talkininkai varijuoja tarp tinginio ir miestiečio“, – šypsosi jis ir priduria, kad jam patinka idėja, kad daržas mieste gali atlikti daugybę funkcijų – socialinę, poilsio, šviečiamąją ir aplinkosauginę.

Tuo metu už pusšimčio kilometrų į šiaurę, Širvintų rajone, Lapelių kaime ūkininkaujantys Eimutė ir Giedrius Lučiūnai kuria daržą pagal gamtinės žemdirbystės principus – be sintetinių trąšų ir neigiamo požiūrio į piktžoles bei kenkėjus. Jiems taip pat svarbus ryšys su mieste gyvenančiais jų daržovių valgytojais, kuriuos visus pažįsta, nes augina daržoves pagal išankstinį susitarimą.

Lietuvoje apie tai dar beveik nekalbama. Tačiau beveik įpusėjusios Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) derybos dėl laisvos prekybos kitose Europos šalyse palieka vis mažiau abejingų. Prieš susitarimą pasisakančios peticijos skaitiklis internete jau seniai perkopė pusantro milijono parašų ribą. Vieni sako, kad ilgai lauktas istorinis susitarimas padės išbristi iš ekonominės krizės. Tuo metu kiti tiki, kad naudos turės tik stambusis verslas, o eiliniams vartotojams teks tenkintis suprastėjusia maisto kokybe ir padidėjusia aplinkos tarša.

Derybininkai tikina, kad siekiant palengvinti prekybos sąlygas verslui, reikalavimus maisto saugai bus siekiama kelti, taip raginant pasitempti ir kitas šalis. Tačiau stebėtojai kalba ką kita. „Net ir dabar siūlomos naudoti tarptautinės ribos daugeliu atveju yra aukštesnės. Tai reikštų daugiau pesticidais užteršto maisto. Be to, JAV rinkoje leidžiama daugiau kaip 80 pesticidų, kurie neleidžiami ES“, – sako cheminių medžiagų ekspertė Ninja Reineke iš Londone įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „ChemTrust“.

Gento universiteto Belgijoje mokslininkas dr. Ferdi de Ville paaiškina, jog formaliai žiūrint Europos Komisija sako tiesą. „Tai, ką Europos Komisija žada, kad dėl sutarties ES standartai nekris, yra teisinga, žiūrint labai formaliai. To nebus parašyta pačiame dokumente“, – pastebi jis. Tačiau, jo teigimu, neigiamos standartų mažėjimo tendencijos, kurių baiminasi piliečių grupės, žvelgiantį į ateitį, yra tikėtinos. „Tie susitarimai įleis JAV patvirtintus gaminius, kurie turės konkuruoti su griežtesnius reikalavimus atitinkančiais europietiškais gaminiais. Ilgalaikėje perspektyvoje verslui ES tai reikš didesnius kaštus nei konkurentams Amerikoje. Todėl lobistai ims spausti vyriausybes sumažinti standartus čia.“

Kas slepiasi po keistu anglišku sutrupinimu TTIP?

Kas savaitę priešindamiesi gamtos naikinimui įvairiose pasaulio šalyse bent du žmonės netenka gyvybės. Tarptautinės organizacijos „Global witness“ duomenimis, pernai nuo policijos kulkų ar samdomų žudikų rankos žuvo 116 aplinkosaugos aktyvistų. Daugiausia jų – vietos bendruomenių žmonės konfliktuose dėl hidroelektrinių statybos, išteklių gavybos ir žemės ūkio plėtros Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Tačiau pavojus kyla ir Afrikos bei Pietryčių Azijos gyventojams, susiduriantiems su naujų gavybos plotų ieškančiomis bendrovėmis.

„Vis daugiau kalbant apie aplinkosaugą apskritai, konkrečios tų šalių vietos problemos lieka nesprendžiamos“, – sako ne pirmą dešimtmetį Afrikos ir Artimųjų rytų šalimis besidomintis suomių žurnalistas Peikas Johanssonas. „Nigerija yra geras pavyzdys. Vyksta didelės konferencijos, kuriose netgi dalyvauja tarptautinės bendrovės, o vietos lygmeniu pokyčiai itin lėti“. Su juo kalbėjomės apie tai, su kuo susiduria Nigerio upės deltos – vienos labiausiai nafta užterštų vietų pasaulyje – gyventojai.

Ką reiškia būti aktyvistu Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, laidoje pasakoja ilgametis suomių karo korespondentas, Tamperės universiteto dėstytojas Raulis Virtanenas ir daugiau kaip du dešimtmečius Afrikoje dirbantis buvęs BBC tarptautinio vystymosi korespondentas Markas Doyle'as.

Visi jie dalyvavo praėjusią savaitę Suomijos sostinėje Helsinkyje organizuotuose mokymuose žurnalistams, rašantiems apie besivystančiąsias šalis. Mokymus surengė Suomijos fondas žiniasklaidai ir vystymuisi (VIKES), o finansavo Europos Komisija. Šie mokymai yra dalis trejus metus truksiančio projekto Žiniasklaida vystymuisi (angl. Media4Development), juose dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos ir Slovakijos žurnalistai.

Čia studentų diena prasideda nuo jogos pratimų ir daržo ravėjimo, o baigiasi diskusijomis apie globalius pokyčius. Galimas daiktas, kad doktorantas ne tik apgins disertaciją, bet ir suras būdą lūšnynui įsivesti elektrą iš atsinaujinančių šaltinių.

„Kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių įvairiais istoriniais laikotarpiais, mums teko kurti miniatiūrinį savo įsivaizduojamų pokyčių modelį, – pasakoja viena ekokaimo ir jame veikiančio Darnaus vystymosi instituto įkūrėja Eve Annecke iš Pietų Afrikos respublikos. – Užuot tikėjęsi, kad įmanoma sėkmingai įgyvendinti didelį visuomeninį projektą su Nelsonu Mandela priešaky, mes nusprendėme imtis veiksmų patys“. Ji su vyru, lietuvių kilmės prof. Marku Swillingu balandžio pradžioje lankėsi Lietuvoje ir sustiko su Vilniaus bei Kauno studentais.

Laidoje su jais kalbamės apie tai, kodėl mokslininkams būtina būti aktyvistais, didelių projektų riziką ir išteklių apmokestinimo būtinybę.

Žygeiviška dvasia, džiazuojantis mąstymas ir Sauliaus Griciaus asmenybė – sakoma, jog būtent iš to, 1987-aisiais, likus beveik metams iki Sąjūdžio, Kaune gimė ekologinis klubas „Atgaja“. Jo istorija įamžinta naujame dokumentiniame filme „Žalieji muškietininkai“, kuris pristatytas Kaune kino teatre „Romuva“ penktadienį, Žemės dieną. Filme klubo senbuviai pasakoja apie tai, kaip viskas prasidėjo ir prisimena „Atgajos“ sielą - anksti iš gyvenimo pasitraukusį savo lyderį Saulių Gricių, dar vadintą Šerno pravarde. „Atgaja“ paliko ryškų pėdsaką savo drąsiomis ir kūrybingomis akcijomis prieš sovietinių įmonių taršą, nitratais užterštą maistą ir sovietinę armiją. Daugelis klubo narių išskiria Taikos žygį, taikią tylos akciją Kėdainių aerodrome ir savaitę trukusį Ekologinį protesto žygį Nerimi, po kurio visos bendražygių jėgos nukrypo į ekologiją. Laidoje aplinkosaugos judėjimo senbuviai Saulius Pikšrys, Linas Vainius, Linas Kulakauskas ir Giedrė Aleksandravičiūtė prisimena savo drąsias ir kūrybingas akcijas bei dalijasi mintimis apie šiandieną. Apie filmą taip pat kalba režisierius Jonas Ohmanas.

„Atsakomybė – tai ne vien protu suvoktas visuomeninis poreikis neteršti aplinkos, rūpintis jos kokybe ir gyvybės įvairovės išsaugojimu, taupiai naudoti natūraliuosius išteklius. Tai kartu ir jausmas, kuris pasireiškia įvairiose situacijose kaip pastovi orientacija, skatinanti asmenybę visur ir visada laikytis ekologinių reikalavimų ir priimti tik apgalvotus, pagrįstus sprendimus“, – taip apie aplinkosauginį sąmoningumą rašo Lietuvos filosofas, ekologinės etikos tyrinėtojas profesorius Česlovas Kalenda („Ekologinė etika“, 2007, Rosma, Vilnius).

Kas daro didžiausią įtaką mūsų aplinkosauginei pasaulėžiūrai šiandien? Kodėl ekologinės katastrofos akivaizdoje pasaulio lyderiams nepavyksta susitarti ir vieningai imtis veiksmų? Kaip nepulti į neviltį netikrumo akivaizdoje?

Pokalbiai apie didžiuosius aplinkosaugos mąstytojus, mūsų atsakomybę ir planetos ateitį su prof. Č. Kalenda.