Apie tai, kad juodvi su mama visą gyvenimą siejo toksiški santykiai, Milda Matulaitytė-Feldhausen suvokė tik jau būdama keturiasdešimties. Atsitiktinis pokalbis su bičiuliu suveikė kaip žadintuvas, kad tai, kaip su ja elgėsi mama, nebuvo adekvatu ar normalu. Nebuvo apkabinimų, žodžių „pasiilgau“, galimybės tiesiog būti vaiku, tik darbai ir užduotys – nuo sekinančio slaugymo kūno nevaldančios močiutės iki aplanko su užrašu „darbai Mildai“, kuris ją pasitikdavo grįžus iš studijų vietoje šilto apsikabinimo. Mildai nebuvo leidžiama tiesiog būti, ji turėjo funkcionuoti, nešti naudą.

Pokalbis apie tai, kaip sunku buvo gyventi tokiame ryšyje, ir kaip nelengva sąmoningai atsigręžti į save ir pamatyti žmogų, o ne darbams užprogramuotą mašiną.

Ved. Lavija Šurnaitė