Kovo 11-osios proga „Nenušaunamų siužetų“ vedėjai nutarė pakalbėti apie ne visai detektyvą, net, galima sakyti, visai ne apie detektyvą, o apie alternatyviosios istorijos pasakojimą, kurį pateikia Norbertas Černiauskas knygoje „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. Išsiaiškinę (tiksliau, nusprendę), kad alternatyviąją istoriją irgi galima laikyti detektyviniu pasakojimu, vedėjai pirmiausia prisimena labiausiai į atmintį įstrigusius alternatyviųjų istorijų pasakojimo pavyzdžius, paskui ilgokai užsižaidžia, spėliodami ir tikslindami, kokius tikrus istorijos faktus labiausiai norėtų pakeisti įvairių šalių rašytojai (pasirodo, prancūzams labai rūpi pakoreguoti ne visiškai didvyrišką šalies Antrojo pasaulinio karo patirtį, o estai kažkodėl rašo stimpankinį pasakojimą apie šalį, kurioje valiuta yra ąžuolai). Šitame kontekste Černiausko knyga atrodo kaip akademinio santūrumo pavyzdys, tik tiek, kad ją skaitai nelyginant įtempto siužeto romaną. Vedėjai, kurie dar mėgino gailėtis, kad tikrovėje Justinas Marcinkevičius negavo Antano Smetonos premijos už pjesę „Mindaugas“, palei Vilnių nepavyko sukurti Turniškių marių, o lietuvių kalboje neįsitvirtino žavūs iš kolonijų atvežti portugališki žodžiai, galiausiai atlyžta ir sutinka, kad ši knyga yra ne tik vienas iš ryškiausių metų įvykių (kaip rodo ir gyvų skaitytojų, ir socialinių tinklų reakcija), bet ir puiki dovana Lietuvos valstybingumo dienai.

Rekomendacijos: iš alternatyviosios istorijos primename ne visai ten tinkančią, bet gerą Juliano Barneso knygą „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“, Philipo K. Dicko „Žmogus aukštoje pilyje“, Roberto Harriso „Vaterland“; rekomenduojame visas Laurento Binet alternatyviosios istorijos fantazijas – „Civilizacijos“, „Septintoji kalbos funkcija“, „HHhH“. Nesame tikri, ar rekomenduotume paminėtas kitų šalių knygas, jei būtume jas skaitę, bet dėl visa ko įdedame informaciją, jei kas norėtų pasiieškoti: Antoine Vincent „Nauja septynerių metų kadencija“, Piotr Bojarski „Kriptonimas „Posen“, Indrek Hargla „French ja Koulu“, Gabor Trenka „Pusiaujo Vengrijos Afrika“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis