Ankstuke save vadinanti Dovilė Jakubkaitė tvirtai laiko gyvenimą savo rankose ir stovi ant kojų. Šios metaforos moteriai labai svarbios, nes kadaise, po sudėtingos kojos ilginimo operacijos, jai reikėjo išmokti vaikščioti iš naujo. Paskubėjusi gimti, Dovilė atsinešė ir daug sveikatos iššūkių į šį pasaulį: kūdikystę inkubatoriuje, operuojamą širdį, cerebrinį paralyžių, nuolatinius kojų ir kūno skausmus, silpną imunitetą ir dar daugiau.
Pašnekovė pasakoja apie tėvų užsispyrimą ir ryžtą, kuris padarė proveržį dukros ligos istorijoje, apie tai, kaip jai pačiai sekėsi priimti save, ištverti patyčias bei tapti savo likimo šeimininke.

Ved. Lavija Šurnaitė.