Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ žaismingai ir kartu su skaidriu liūdesiu pasakoja apie žmones, kurie tarpukario epochoje lyg drugeliai pateko į mirtinai pavojingų istorinių aplinkybių voratinklį.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įvertino M. Ivaškevičiaus pjesę kaip kūrybiškiausią 2004-ųjų knygą. Kokie argumentai lėmė šį komisijos sprendimą?
Ar ilgai režisieriui Rimui Tuminui ir jam talkinusiam Arvydui Dapšiui teko ieškoti sprendimo, kaip scenoje perteikti M. Ivaškevičiaus sukurtą istoriją?
O kaip aktoriams pavyko susigyventi su Pokšto, Salės, Milės ir kitais personažais?
Kokiais aspektais spektaklis „Madagaskaras“ buvo novatoriškas?
Pjesė „Madagaskaras“ įtraukta į mokyklinę programą. Kodėl M. Ivaškevičius sužinojęs apie tokį sumanymą iš pradžių nesutiko, kad jo kūrinys būtų analizuojamas mokykloje?
Ką mūsų istorinei vaizduotei ir istorinei kultūrai davė pjesė ir spektaklis „Madagaskaras“?


Pokalbis su rašytoju ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, aktoriumi ir režisieriumi Arvydu Dapšiu, režisiere Gabriele Tuminaite, literatūrologe Loreta Mačianskaite, aktore Valda Bičkute.

Ved. Aurimas Švedas